| ... Autorius: | 2012 06 06 21:09 | Žiūrėta: 5357
...įvertinkit mane. Noriu žinoti ar elgiuosi gerai. Kiekviena diena savaip pakeičia žmones. Kasdienis darbas jau neteikia tiek džiaugsmo, kaip kad ankščiau. Pakeiskit mane. Aš juk noriu. Daug ko noriu, bet netelpa širdyje liūdesys, kursai lyg gyli žaizda...
Jau nesugebu savęs pasikeisti. Gal, deja, iš tikro tai jūs gyvenate už mane? Gal viskas priklauso tik nuo jūsų? Arba vien tik su tavimi praleistas laikas įžiebtų tos vis dar rusenančios kibirkšties gyventi? Vien tik atodūsiai. Viena neviltis, sumišusi su liūdesio kaukėmis. Neapkenti? Bet nors trumpam pabūk manimi. Kaip? Kas? Kodėl? Ech... Bijai ir tu. O gyveni su manimi dar negimęs.
Dažnas, žiūrėdamas į kitą, pasakys, - tai mano gyvenimas. Aš ir taip sakyčiau. Kodėl anam tas viskas, o ne man? Nusisukam, susipykstam, pabėgam... Bet vis tik dar atsigręžiam atgal suskaičiuot žingsnius, juk toli bėgi tik nuo savęs.
Negaliu sakyti, kad gyvenu gerai. Kad gyvenu sau. Kad gyvenu gyvenimą, kuris man patinka. Tai gyvenimo negyvenimas... O gal išgyvenimas. Ech, kas jį ten suuos... Bet jei tik nori, gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulėlyje, bandyk atsakinėti į klausimus, kuriuos kas kartą pabudęs savęs klausinėju.Gal tau pavyks atsakyti ir tu mane paliksi kamuotis toliau, arba dar geriau, išduosi nuskynęs lyg gėlę kažkam dovanot norėdamas. Kasdien save tau rodau. Jis ji pasaulis, dar atkreipiu save veidrodžiui... Bet ar pasislėpsiu nuo to, kas iš tikro aš esu?Rodos, lengvas ir paprastas klausimas, bet taip man sunku susivokti ir susikaupti bežiūrint jam į akis, kad tiesiog narstau žiūrėdamas žemėn ir mastau apie savąjį ,, aš ,, Juk turiu kažkada atsiskleisti.
Nejau taip ir išeisiu nesulaukęs aplodismentų? Na va... Taip gyrėt mano sugebėjimus, gal net tikėjotės kad ką nors ir jums dedikuosiu, o čia... pasirodo... kad esu tik nevykėlis? Nesulauksiu net rankos paspaudimo? Bučinio į žandą? Po galais, maniau kad bent jau žinau ko noriu...
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 04 17:29 | Žiūrėta: 6175 Mes neateiname į šį pasauli verkdami, kai visi tuo metu aplinkui šypsosi. Sugebėkime gyventi taip, kad įšeitume iš šio pasaulio šypsodamiesi, kai visi kiti aplinkui verks.
Visų pirma, aš tai rašau sau ir paskui tik kažkam. Taip, aš esu labai nusivylusi vyrais ir taip vadinamais romanais. Jie nieko gero neduoda, tik skausmą, naujas žaizdas širdyje ir panieką. Beviltiška laukti nuoširdumo ( tai netaikoma Tau - kursai skaitai ) nes jo nerasi. Visi žaidžia ne tik žmogaus jausmais, bet ir gyvenimu.
Aš jau kartą puoliau gana žemai, bet bandžiau rasti savyje jėgų pakilti ir bandau atstatyti prarastą ir beveik sugriautą gyvenimą. Taip, trūksta šilumos, šiltų jausmų, švelnių ir širdžiai malonių žodžių. O jūs - vyrai - mokate visa tai suteikti. Taip, moterų silpnybė yra ta, kad mes patikime tomis pasakomis, prisirišame, paskui gal įsimylime... O po to , kai suprantame, kad visa kas buvo - pilstymas iš tuščio į kiaurą, būna vėlu ir tenka save rankiotis iš gabalėlių.
Kad ir kokia stipria aš save laikyčiau puikiai žinau, kad ir aš galiu papulti į tokį gerai suregztą voratinklį. O to aš nenoriu ir tiesa sakant - bijau. Mano gyvenime to visokio skausmo buvo daugiau negu jo reikėtų ir aš nenoriu ir vėl jį pajusti.
Rašau visa tai neturėdama jokių tikslų, rašau tau - žmogau, ir turiu viltį, kad tu juo nori būti.
Aš manau, mes neesame maži vaikai ir atsakome už savo jausmus. Veiksmus...
Aš jau seniai nebegyvenu įliuzijų pasaulyje, nes sugryžus į realybę, būna labai skaudu. Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir aš turiu svajonių, yra norų, bet aš tam didelės reikšmės neteikiu. Žinau tik tiek, kad visą likusį gyvenimą mane persekios žodžiai; " kalėjimas" , "kalinė". O būtent šie žodžiai daugėlį gasdina ir jie nenori turėti su tokiais žmonėmis nieko bendro. Todėl puikiai žinau, suprantu, kad mano svajonėms nelemta pildytis...
Dar nemažai laiko praeis, kol galėsiu lengvai kvėpuoti ir daryti tai, ką noriu daryti, o ne tai ką esu priversta daryti. Taip, gal aš ir dabar jau galėčiau rašyti - myliu; ilgiuosi, laukiu ( jei to bučiau norėjusi). Gal tai būtų tiesa? Bet kokia!.. Žiauri ir negailestinga tiesa! Tiesa - priverčianti kažko tikėtis, svajoti, laukti... Ar verta ko laukti?
Juk šiuo metu aš tegaliu tik svajoti, ir gal dar tikėtis, kad viskas susiklostys maname gyvenime gerai... Bet ir vėl, tai tik iliuzijų pasaulis.
Žmogui reikia realybės.
Tai štai! Nustojau laukti ir tikėtis to, kas man yra neįmanoma. O gal nė niekada nebus? Bet tegul niekas nedrysta galvoti apie mane kažką blogai, įžeidžiančio, ar laikyti mane melage, dviveidžiu žmogumi.
Tiesiog tegul nedrysta!
Man, kaip ir kiekvienai moteriai reikia meilės, šiltų jausmų, bent žodžiu. Aš juk vistiek esu tik silpna, trapi moteris. Nenoriu ir neketinu įsimylėti, nes nenoriu dar kartą pajusti skausmo, kada netenku jėgų ir savo esybės. Kada vienai tenka pasilikti su savomis mintimis, perkratinėti įvykius, dūstant nuo prisiminimų, kaunantis pačiai su savimi. Viskas baigiasi sekinančia, dvasine krize... Tai siaubinga, tai negailestinga ir pagaliau vis tik tai yra mano košmaras, sumišęs su nuojautomis, mirties baime, nuolat virpanti ir regis sprogstanti nuo visko galva.
Tuos du kartus , ne, gal greičiau tik vieną kartą pergyvenau, bet labai sunkiai ir tik su žmonių pagalba. Bet... Ar aš gyvenu dar? Man tikrai reikia moralinės pagalbos, noriu pasidalinti mintimis, noriu... Daug noriu. Bet gal reikia savus norus pamiršti?
Kada galėsiu statyti savo gyvenimą iš naujo, kada galėsiu tiesai pažvelgti į akis - tada, tik tada viską nuspręsiu...
Gal ir keistai nuskambės mano mintys, tačiau kartais savo gyvenimą pasitikrinu galvodama apie Mirtį. Ar aš skaičiuodama paskutines savo gyvenimo minutes būsiu laiminga prisimindama kai kuriuos žmones,kuriems nežinia dėl ko aukojau savo laiką? Bijau ir vėl būti skaudinama, todėl daugiau nieko, NIEKO nepriimsiu į savo širdį. Bijau kad mano gyvenimas ir vėl bus daužomas į begales šipulių, kuriuos sulipdyti yra be galo sunku. Ir be to nenoriu likti viena su iki gyvo kaulo įgrysusiomis mintimis, kautis pačiai su jausmais. Kai...
Taip, tu gal šito nepergyvenai, bet aš tai perėjau ir daugiau to patirti nenoriu. Ar tu žinai ką reiškia klupti ir keltis, mylėti ir neapkęsti vienu metu? Ne? Tad linkiu kad niekada to nesužinotumei...
Nuo pat vaikystės mano siela buvo sklidina iškilmių, netgi pompastiškų siekių ir troškimų, ir štai kaip žemai esu puolusi žemyn. Jei būtum pažinojęs mane ankščiau, kai buvau laiminga, jokiu būdu nepasakytum , kad prieš tave tas pats žmogus. Bet, su kiekviena diena, darausi ramesne. Bet vistiek esu tokia pat šalta, nepasiekiama, svetima. Net žvilgsnis mano negyvas, tik stingdanti, racionali mintis jame atsispindi. Aš dar kartą pergalvojau savo gyvenimą - diena po dienos, minutę po minutės, tarytum ieškodama slaptos - ne savo, o apskritai žmogaus gyvenimo prasmės, tarytum atrasdama ir suvirškindama tiesą, baisią ir per daug neišvengiamą ir suvokiamą tiesą, suprantu kad reikia ją pripažinti. Lankstytis jai...
Aš jau nieko negaliu nei teisti, nei vertinti, nes greitais žingsniais mane tada pradeda vytis Praeitis.
Taip, mano širdis mokėjo mylėti, ar užjausti, mat tokia ji sukurta, o kai baisus skausmas nukreipė ją kitu keliu, kai ją persmelkė neapykanta ir pyktis, tą pasikeitimą lydi tokios kančios, bukas skausmas...
Gyvenime būna situacijų, kai pasielgiame taip, už ką kitus būtume pasmerkę. Tačiau neturime kitos įšeities. Privalome taip elgtis... Ir mums jau tada nesvarbu ką žmonės pasakys. Didžiausias gyvenime džiaugsmas, kad mus myli. Myli už tai, kokie mes esame. Seniai sakau, negalėčiau atleisti išdavystės. Bet man išdavystė yra ir tai, kad vyras permiegojo su kita. O dviguba išdavystė - kad tą sužinai iš kitos moters, būtent tos, su kuria permiegojo ne kartą vyras.
Taip... Nuo tada nesijaučiu moterimi mylima, geidžiama. Pavargau kaitinti ir užvedinėti vyrą meilei, komplimentams, kurių niekados ir taip nebūdavo. Pavargau švelniomis užuominomis jam kartoti, kad man viso to reikia. Noriu kad vyras mane mylėtų ne kumščiais, ne kojomis... Turiu juk jaustis kad šeimoje esu mylima. O lieku namų tarnaite ir jo norų tenkintoja. Pavargau jam atleidinėti. O naktimis sėdėti ant laiptų, ar gulėti ligoninėse po eilinių sumušimų, jo pykčio protrūkių. Gyvenime esu labai impulsyvi, jautri, mane valdo jausmai, o sprendimus diktuoja intuicija.
Tad kur tiesa? Ar tik aš turiu būti laikoma nusikaltėle jei jis nuolat mane skriaudė? Net dabar kraujas užverda, kai prisimenu visas patirtas skriaudas, smurtą ir neteisybę. Mane griaužia kirminas, kurio matomai jau niekada taip ir nebenusikratysiu. Jis lenda vis gilyn ir gilyn į sielą, nepalikdamas jokios vilties ar paguodos. Neviltis ir dvejonės įsigraužė iki pat branduolio krūtinėje, širdyje liepsnote liepsnoja pragaras, kurio jau niekad neužgęsinsiu. Kuris lieka many pravira spraga į aną pasaulį.
Auga mano dukra.
Nenoriu kad ji užaugus manytų, kad jos motina - žmogžudė -, kad nužudė tikrą jos tėvą. Nepakeliu tos minties. Ką ji manys? Susitaikys? Taip, ji dar maža, mano mergytė. Bet kada užaugs ar atims teisę vadinti ją sava?
Tuomet nieko nemaščiau, neatėjo į galvą jokios mintys, pernelyg buvo aptemusi sąmonė nuo visko. Žinau, kad net teisme niekas manimi nepatikėjo, tad kaip gali patikėt vaikas... Gal, kada nors ji ir atmins bent sapne mano ašaras ar tėvo spyrius mamai? Juk ji negali nepatikėti! Ji yra perėmusi dalelę manęs, mano sielos, kuri negali netikėt...
Vyras susierzinęs nukreipė akis. Nors sakyti "susierzinęs" būtų ne visai teisinga. Ant liežuvio liko keistas pojūtis, bet ne troškulys - kas kita...
Ar neužmiršta dar kas nors?.. Ir vyrą, ir moterį graužia niūrus įtarimai, kad kita pusė nepakankamai uoliai rinko dokumentus... Ir, norėdami parodyti savo sąžiningumą, jie prasimano vis naujų ir naujų... Ir niekas nežino, kurgi tas paskutinis dokumentas... Ir nėra galo tiems dokumentams...
(Anoji moteris kaltino mane nereikalingu priekabumu. Bet aš nepriekabiauju, taip iš tiesų yra!)
- Bet argi ne tokios yra meilės pareigos?
- Jokiu būdu! Meilė - tai, kas lieka, kai išskirties metodu atmetami draudimai. Jei netikėsi tuo, vadinasi, netikėsi niekuo.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Kadaise žmonės sakydavo, - rašyti neverta.
Sakė, - nebeskaityk, - lyg mano akys ir taip matytų.
Kalbėjo, - nedirbk, - o ranka pati gviešiasi tušinuko galo.
Kada tušinukas lūžta, tenka griebtis ir pieštuko...
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 04 17:26 | Žiūrėta: 5365 Kartais net dienos šviesoje reikalingi gatvės žibintai. Vejuos tą nesugaunamą vėją, viltį... Vejuos bėgdamas ir kniubdamas, o telefone viena po kitos nerimsta žinutės:
- Kas tu? Kas tu? Kas tu?...
- Iš kur tu? Su kuo tu... - klausimų lavina apėmusi smalsaujančių plotą. Jo vidury ir lieku, ir esu, ir pūnu. Ir užkasamas esu. Kas suras ir išlaisvins? Sakiau kad esu žvelgiantis į rytojų, bet nepastebiu kad tas pats rytojus jau tėra viena iliuzija. Tik diena, kuri buvo vakar. Tai tik puselė tavo širdies, kurią užkasei Skaistakalnio parke.
- Aš braškes valgau, o tu?
- Kaip tu?
Troškimų neribota galia klupdo, įriuosi tolyn mintimis. Nespėju. Klumpu. Apsidairau, bet neverkiu neradęs kūno. Kokie artimi laikai. Kokie tolimi prisiminimai. Ir vis ne čia... Ir vis tik ne dabar. Kokie zirziantys uodų pulkeliai. Kaip aš? Gyvas? Ženklas sustoti ar ženklas ieškoti toliau - stoviu prieš atsuktą man medžio nugarą. Čia pat - jau tylių beržų pavėsyje atsirandu. Aš - tai mano kūnas. Prisiminimai naikina visa, kas sukurta gražaus, nes visa žlugdo aistra. Kas tu ?… Kūnas?… Protas, o gal kas nors daugiau. Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinąs? Ir ar turi žinojimo esmę. Užuot kėlę šiuos klausimus, mes švaistome savo brangų laiką, puoselėdami, puošdami ir paikindami kūną vien dėl jo paties. O gal yra ir kitas kelias? Šiuo metu žmonija eina klystkeliais paskui aklus lyderius, kurie nežino, kad vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastąjį ryšį su Aukščiausiąja Esybe. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Aukščiausiąja Būtybe. Jeigu mums tai pavyks, gyvenimas bus nugyventas sėkmingai.
Mes gimėme ne tam, kad spręstumėme ekonomines problemas, balansuodami ant netvirto pagrindo, priešingai, mūsų pareiga – rasti sprendimą svarbiausioms gamtoms dėsnių sąlygojamoms būties problemoms. Be dvasinio judėjimo sustoja civilizacijos raida. Siela verčia judėti kūną, o gyvas kūnas – pasaulį. Mums svarbiausia kūnas, o juk mes nieko nežinome apie dvasią, kuri verčia jį judėti. Be dvasios kūnas nejuda, o kitaip sakant, yra negyvas.
O toliau? Prisiminimai yra bandomi laiko - toks graužiamas mažylio kirmino - man vis tiek. Aš tik pabudau. O tu ar vis dar esi gyva?
- Tai kaip savijauta, ar iš ties pas tave viskas gerai?
- Nežinau jau, nes mane ką tik pažadino musė.
Koks tai skaudulys - jei neskauda, koks pabudimas - jei jaučiuosi nemiegantis. Paneriu į tuštumą. Įlipu į autobusą ir lieku tarpe darbininkų, eilinių žmonių, kurie gryžta namo. Tarpe vienišų ir bejausmių medžių, sudaigintų viename sode. Reikia bėgti - stoviu. Tvanku. Sulaikyk akimirką palaimingo bučinio, viltie, kuri įžiebiai manyje alpulį! Prisilietimo skliautą virš savęs ir manęs, dar kitų, juk tau jau ne vis vien? Skambėk nuo skausmo - visas visas; dabar jau greitai kitas rytas. Žavinga diena savo debesimis. Spalvotais kerinčiais traukiančiais palaimingais... Koks tik nori rytas. Pažeme besimėtančios kregždės. Kada jos nutūps, gal sulauksiu dar kokios žinios. Telieku tik su kankinančia nežinia. Ir taip visada.
- Kažkaip per greitai viskas, ar nemanai taip? Kas tau sakė kad aš noriu tave matyt? - žinutė telefone, kurioje - viltis.
Vakaras. Šalia prisėda buvusioji diena, iš kurios nieko nesulaukiau, tik keletos duonos riekių. Kam? Kad nemirčiau iš nuobodulio. Juk reikia kažkuom tai pamaitinti kūne skrajojančius balandžius. Jaučiu moters kvapą, net veidą išmuša raudonis.
- Nežinau kokia esu, gal tiesiog pakylėta... Bus matyt! Laikas parodys... - kasdieniška? Banalu?
Nusuku akis nuo lango. Prisidegu cigaretę. Taip, tiesa! Juk nerūkai. Užgesinu ir išsitraukiu mobilujį. Vis tik tavo žinučių liekanos... Eina eina eina laikas. Lyg kas būtų pastatęs mano kambaryje Amžinosios Fuko švytuoklės mechanizmą. Skaitinėju žinutes ir nežinau ką atsakyt.
- Labas...Labas...Labas... Na, kur tu? Labas...laba... Jau vakaras... Na kur tu? - tiksena laikas.
Išpučiu dar vieną tabako dūmų burbulą. Tokie tad jausmai? Skraidantys tabako dūmuose vakaro šešėliai? Kvapas... Bet nieko realaus, ką dar tik vakar buvau apkabinęs...
Tai tik laiškas. Tai tik...
Laiškas iš Anapus
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 04 17:25 | Žiūrėta: 5375 Kiek kovojau kol išmokau nebepasiduoti kitų nuostabai. Bet vis dar trokštu kad mane pastebėtų. Kad išgirstų koks esu. Kad dar esu. Jau nebepakanka paprastų pašnekesių prie kavos puodelio. Net protas maištauja nuolankiai klausant tų, kurie save graužia ir pasakoja nuvalkiotas likimo istorijas mano ausims. Aš tik priimu. Draugiškai linksėdamas galva sugeriu gyvenimus. Karpau ausimis.
Man patinka tyla. Tik ji įsigudrino įsilipti į burną ir užčiaupė žodžius. Kas aš be kalbos? Tik išklausytojas susimąščiusiojo veidu. Niekas nepamanė, kad visos sugertos manyje istorijos įgyja ir žaizdos formą. Augančią kančią. Šitiek jau sutikau žmonių, ir tik retas paklausdavo kaip sekasi man pačiam. Tik retas pasakydavo, kad gal išsikalbėčiau ir aš? Kad gal tiesiog apkabinčiau ir palepinčiau jausmu save? Dieve, ko tik nebuvo gyvenime.Tik nedaug keliavau. Nors širdis vis kelionėse paskendus. Vis ieškanti kažko. Ieškanti neatrandamų ir neįvardytų klonių...
Maudžią galvą. Tamsu. Užlipusios akys žvelgią į tamsią tuštumą. Galiu joje ką nors įsivaizduoti. Gal net ką nors nupiešti mintimis, mat nepakanka brukšnio lape vienam kūriniui aprėpti į visumą. Nepakanka brūkšnio įrėminti, nes tai nebūtų tiesa kūrinio be pradžios ir baigties. Akyse sudunksi širdies ritmas. Tylus, lyg tolimas varpas. Kur ritasi žmonių keliai? Dėl ko jie gyvena? Ir ką dar galėčiau pridurti, ko tu nežinotum.
Baigiasi dar viena valanda.
Kur aš einu, Vėjau, mano drauge? Nemažai jau aplinkos mane pažysta. O kiek dar jų pažins mane? Kiek dar aš duosiuos kad mane kas pažintų? Tik niekas manęs neatranda pilnai. Neužpildo mano tuštybės. Nejau ir vėl kvailystes paistau? Ir kodėl taip yra, Vėjau? Bet apie ką aš galiu kalbėti bent kiek tikriau, nei apie save? Ir tik truputį apie kitus, gerai?
Jis bėgo nuo savęs. O gal tiesiog nakties beimės jo bėgimą vedė link kažko atradimo. Nesuvokiami šešėliai..
Kam jis visa tai kalba?! Ir tokia mina, lyg pats būtų švarutėlis, niekuo nedėtas. Kam tie postringavimai?.. Kur kas labiau dabar pritiktų iš jo pasišaipyti... Arba jau verčiau tegu sau eina ir palieka jį vieną su prarastomis viltimis...
"...Vakaras itin palankus kultūriniams ir meniniams renginiams, priėmimams, viešnagėms bei meilės pasimatymams. Tuo metu įsižiebusios simpatijos gali virsti stipriu jausmu. Vakaras palankus svarbiam pokalbiui, net aiškintis santykius tarp įsimylėjusių, sutuoktinių - imsite geriau suprasti vienas kitą, taps lengviau reikšti savo jausmus, išblėsę santykiai atsinaujins. Vakaras dar puikus spėti ateitį, mesti burtus, rinkti vardą, pavadinimą - tai geriausia proga..."
Laikas toks lėtas, o aš nė nežinau ar ilgam. Dar diena, bet vakarėja. Tyla - baisu joje. Turėčiau vaduotis iš dvasinio snaudulio - pasisukt negaliu.Galvoje abejojimas ir netvirtybė. Žingsnis po žingsnio plyšta širdis. O aimanos lyg akmeniu vis gilyn į šulinį. Jau neatsakys man nieko margas genys, o ir buvę užsilikę klausimai paliko mane. Paslaptis? Kas tai? Taip... Taip...
Nėra jau miglos, o man atrodo kad tik joje ir tegyvenu. Plaukia akyse juostos, rodosi dar gyvi šešėliai, kurių nuotolis nelygus su mano keliu. Nuraudę, lyg keliai nuo birželio karščių. Žiūriu į žaižaruojantį dugną ir klausiu savęs:
- Ko tyli? - tai gyvenimas. Nuo tylos... Nuo... Iš veiksmo. Nebenusakysiu tau tų dienų. Tik prisimenu kerinčią mėlynų akių spalvą, teisinuos gamtai, nors prisimenu ir lūpas.Pabusti? Kam? Pabusk - nesibudinu, eik - kelias tęsiasi, o aš stoviu šalia suoliuko ir klausiu savęs:
- Tvirta draugystė vadinas, ar ne? Tikri draugai... Kokia tyla.
- Draugai tiki vienas kitu. O aš tik niekur nespėju, - murmu.
Žiūriu į vėjo gainiojamus plaukus, nerami ir spurdanti širdis su visomis begalybėmis, karšto kvėpavimo lauki - ar ne? Jis ten. Į ten. Ta visa visuma tik pakerta kojas - plytinčios vasaros pievos, atbukinantis artumas. Ar aš tau jau sakiau kas yra meilė? Pažiūrėk į mane. Atsimerk ir pažiūrėk. Net tada, kada praskleidi lūpų žiedą bučiniui.
...lyg būčiau kam atsakingas už savo veiksmus.
Ko aš noriu? Ko norėjau?
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 04 17:19 | Žiūrėta: 5016 - Nuplauk mane ir tapsiu baltesnis už šį lapą, - sumurmu panosėje ir nusisuku nuo popieriaus lapo. Jis per daug baltas. Per daug tyras, kad galėčiau perkelti savo pasaulėžiūrą ar nepaženklintus ieškojimus.
- Aš...
Lempos veidrodis blausiai šviečia. Nuo laiko ir dulkių nukamuoti stiklo paviršiaus rėmai. Maniau kad ji tarnaus man daug ilgiau, bet dabar taip nemanau. Aukso spalvos gemalas, per daug lipšnus ir nenuovokus būti auksu. Guodžiuosi tik tuo, kad yra suvokimas, menka paguodžianti ugnelė, kad ir netikra šviestuvo viduje keliomis lempelėmis... Markstausi akimis nuo prietemos. Pats laikas iš tikro nupoliruoti. Pailginau dagtį ir vėl pasilenkiau prie preparato.
Aras. Aš... Esu rašytojas. Esu mąstytojas. Gyvenu keturių sienų prieglobstyje, gyvenimui užsidirbu dirbdamas audinių įmonėje. Seniai rašydamas eilėraščius, vis mažiau pasitikiu savomis galiomis. Kadaise net maniau kad esu magas. Kad burtai slypintis manyje tiesiog vis dar žaidžia mano kūne. Negimė... Ir vis tik lieku Juo, lyg brūkšnys baltame lape. Kuris tik nežymiai keičiasi.
Menininkas kurdamas įsigyvena į savo kūrinį. Susigyvena. Pamilsta ir miršta tuo kūriniu. Tai tik kvailiai ir ištižėliai sugeba. Man patinka piešti. Man patinka užrašynėti ir galynėtis su savomis mintimis. Patinka daug daugiau nei galiu sau leista. Bet juk leidžiu. Juk esu.
Lipu savo trupančiais, jau pūti pradėjusiais laiptais ir man rodos, kad sapnuoju. Neretai taip būna, bet... Galbūt menininkai tiesiog nedrysta sau pripažinti esantys per jautrūs net patiems sau. Tai net nuo nikotino kvapo ar neduok dieve nuo kitokio pobūdžio apsinešimo. Man tiesiog skauda. Lyg kas viduje narstytų po grobelį. Žinau tą retą ir baugų skausmą savyje. Tai mano vienatvės pasekmės. Slenku prisilaikydamas viena ranka sienos, kita ranka - savo kaulų vėrinio ir vis nerandu atsakymo neramumui. Tai būsenai numalšinti. Visas gyvenimas nupintas iš įvykių. Kiekviena akimirka jau skęsta įvykių sukūryje.
- Na ir kas čia toks pas mane ateina? - lyg iš po žemių balsas, bet šešėlis susirangęs kėdėje jau sukruto ir kišasi į pypkę tabaką.
Ant sienos paveikslas.
- Kieno tai darbas?
- Nepažysti savo darbo?
- Bet juk tai tobulas darbas.
- Visi mes tobuli, kada pamirštame savo darbus ir vėliau į juos pažiūrime kitomis akimis.
Komentuoti
Share
| | | |
|