| Pasvalys. Keletas akimirku girnu muziejuje Autorius: | 2012 05 29 08:52 | Žiūrėta: 6085 "Kartais nežinai kam, bet gyveni. Kartais nežinai kam, bet myli. Sako, neverta liūdeti - liūdi... Neverta ašarų lieti, bet gailiai verki. Taip noris pabėgti, bet lieki stovėt. Norisi išskristi, bet neturi sparnų... Ir taip kaskart, nerasdamas kelio, priverstas gyventi toliau..." - kadaise tokiomis mintimis save apgavinėjau. Teisus esu?
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 05 29 08:43 | Žiūrėta: 4923 "Juokas. Nepataisomas juokas, lyg kas mano viduje draskančiai ir įkyriai iš manęs juoktūsi. Nesusigyvenu su tuo. Galėčiau taikstytis, bet tai auga. Jaučiu speigą, jaučiu nuovargį ir emocinį išsekimą. Jaučiu baimę, kad taip galiu netekti savęs."
Susikurta iliuzija negriebia už širdies,
Balsai kartojas, į ausis šnopuoja.
Aš gyvenu, ir gyvenu dar neilgai,
Pažint man žmogų duota.
O gal pažint man ir Meilę?
Kaskart dar jausmui ištiesiu rankas,
Nežemiška sparta, lyg kūrinys,
Kurio ir noriu, dievinu, save aukoju.
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 05 29 08:42 | Žiūrėta: 4882 "Aš labai apgailestauju dėl to, kad esu. Kartais geriausiai būna tiesiog užsidengti akis, kad nieko nematyčiau, bet visa kitka juk junti... Nėra galimybės tiesiog išnykti. Esi... Turi būti... Privalai. Tad, aš ir esu. Apgailestauju dėl savęs. Tik debesys mane paguodžia ir palaiko, tik tie didžiuliai gumulai nevystančio amžinojo grožio lieka many vis nauji, nepakartojami širdyje. Paklausk ir atsakysiu, dažnai sakau. Ar tai tiesa?"
Širdies balsu, lyg ypatingu vynu, lyg skęstančia aušra,
lyg tuo, kas... Lyg ir neįpareigoja daryti nepadaromo suktuko.
Nuo nešvarių minčių, nuo nežinojimo, kuri viliokės akimis kartu sustoja,
kartu ir miega, širdim sava vis padejuoja.
Iš ko pažinsi artimą sau sielos žmogų? - Iš ko pažinsi savo iliuzijų klejones?
Susiturėjimas, nekartą apverktas po šiaudiniu stogu. Ir juoktasi po to...
Dar nežinau iš ko. Net nežinau ko noriu. Kartu gyvent man nepabodo,
Nepasiduosiu, nes nenoriu. Nenoriu. Nenoriu... O nenorėjimas tik žudo...
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 05 29 08:38 | Žiūrėta: 5017 Dabar būtų labai įdomu sužinoti apie tave. Jei nėra noro ar laiko, aš suprasiu. Bet kodėl aš apie save taip? Gal geriau nereikia? Bet širdis nepaliaujamai man šnabžda, kad negalima taip. Tad? Psichologai pasakytų, kad savęs pažinimas ir pripažinimas, susitaikymas su savo silpnybėmis ir stipriųjų pusių iškėlimas palengvintų mums ir šeimyninės laimės siekimą ir palaikymą, ir padėtų įgyvendinti profesinius siekius. Geriau pažinti padeda žvilgsnis į save iš šalies, lyg kito žmogaus akimis. Be abejo, tai padaryti ne visada lengva. Bet visada verta. - "Geriausia nesitikėti, tik tada pajunti, ką reiškia staigmena. Netikėjau, bet ta gausybė sms į telefoną, mane jau vargina." - Tad visada gali jį atjungti ir būti tiesiog neryšio zonoje... -"Kelnaitės baltos. O kas po jomis, ar norėtumei įsivaizduoti? Gal nujauti? O jei ne, gal užkišk ranką už kelnaičių, slink žemyn... Ką randi?" - O kas rašo? -"Turiu omnitel exstra, bet vakar su seserim ją iškalbėjau. Sėdžiu neryšio zonoje. Gerai kad yra tie nemokami sms. Ar nesvarbu kas rašo?" - Na, bent jau vardą parašyk? Juk negaliu šnekėtis su bet kuo? -"Esam nekvaili, viską nujaučiam, juk taip? Vandenų neteko kada pažinti? Plaukioti? Jie paslaptingi ir mėgsta asmeninę laisvę." - Net pasimečiau. -"Manęs nesivaržyk, nors esu krokodilas, bet tau nenukąsiu, o tik švelniai lūpomis paglamonėsiu. Patiktų? Būtų malonu kažką dėl tavęs padaryti lovoje, kad ir sms žaidžiant..." - Bet aš tavęs juk nepažystu, net vardo nesakai. -"Aš Aistra, mielasis." Vargšė išmintis - bejėgė. Bet jei jau man duota, neatsižadu jos. Skatinu jos savivaliavimą maname kūne. Tiek to, būna ir baisiau. Ar jaučiau gimdamas kad esu ar būsiu kitoks? - stoviu prie namo kampo, rūkau. Daugumas sako, - "Jo draugija man yra itin miela, ir aš dėl to malonumo nepabūgsiu aukoti savo laiką, nes žinau kad jis prasmingas." - Daugumas sulaiko kvėpavimą ir nenoriai susikuria iliuzijas dėl ilgalaikio bendravimo. O ką aš galiu pasiūlyti? Ką galiu duoti žmogui?
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 05 29 08:33 | Žiūrėta: 5277 Išsitraukiu iš aplanko piešinius. Sudėlioju ant grindų ir stebiu spalvas. Paskubomis išmėčiau ir kažką praradau. Nematau, tik akimis skraidau paviršiumi. Viename, lyg ir uogos, sirpstančios iš lėto, lyg raudonų prisirpusių obuolių spūstis delnuose. Kitame... Į pačią širdį, priekaištas i dūris - užlietas juodo išgąščio banga. Nardau akimis ieškodamas beprasmiškai beprasmių reikalų... Gal kažką svarbaus praleidau.
Tiek jau to, per vėlu jau kažką įžvelgti. Gal ir praleidau. Gal kada kitą kartą užmestos akys pamatys daug daugiau. Temsta. Atsikrenkščiu senio balsu ir nusišypsau į ūsą. Tiek jau to, neprapuls tos mintys, per naktį gal net ir ištobulės. Taip merkiasi akys... Nejau pavargau taip greitai? Gal? O gal tai kas kita? Įsiklausau į lietaus barbenimus už langų. Kartais man atrodo, kad visas pasaulis aplink mane - besisukantis minčių ir žodžių verpetas. Jau baigia išnykti gilus ir atviras bendravimas Aš - Tu. mes nebesigiliname į kitą, empatiškai nepriimame žmonių tokių, kokie jie yra. Kalbant apie mus pačius: ar galime drąsiai teigti, jog pažįstame save? Kad kiekvieną minutę ar net sekundę žinome, kas su mumis vyksta bei kodėl? Ar nesidangstome kaukėmis, bijodami parodyti, kad nesame "tobuli"? Žmogau! Stabtelk bent akimirkai ir pagalvok! Pasinerk nors truputį giliau į save ir pamiršęs visas iliuzijas ir svajones, pažvelk į realybę. Šiame pasaulyje tu nesi vienas. Apsižvalgyk. Kažkas ką tik pro tave praėjo, gal kažkur visai netoliese paslydusi ant numestos banano žievės parklupo senyvo amžiaus ponia. O Afrikoje badauja vaikai... Ar nors kartelį bandei įsivaizduoti, ką jaučia esantys aplink tave žmonės? Ar verkei kartu su nepažįstama mergaite, kurios kačiuką pervažiavo mašina? Ar pykai ant moters, kuri neišleido savo dukters į pasimatymą? Ar džiaugeisi kartu su porele, kurie ką tik susituokė? Nereikia būti abejingu? Reikia suprasti ne tik save, bet ir visus kitus aplinkui. Reikia mylėti. Meilė - ne jausmas. O už langų taip smarkiai lyja lietus. Nematau jo, tik girdžiu.
Ji juto, kaip šalto lietaus lašai gesino skruostą vis dar degusį nuo jo... nuo to bučinio - neaišku, iš kur atklydusio...neaišku, kieno pasiųsto... Kruvinomis rankomis apglėbusi nuvytusią liepą, išsiurbusi iš jos paskutinius syvus, paskutinę gyvybės kruopelytę, paskutinę viltį... ji mirė... - Mažiuk, nemirk! Pramerktos akys, lūpos, tyliai šnabždančios žodį "myliu"... Jos niekada daugiau nebesišypsos: per daug skausmo patyrė širdelė, pavargo nuo melo... Taip jau būna. Liūdesys yra džiaugsmas be kaukės. -Tu mane myli? -Tu man patink? -Labai? -Tik truputi? Kvailystės: meilė, džiaugsmas, liūdesys. VISA TAI... Visa tai tik menkniekis palyginus su gyvenimu. -Kas yra gyvenimas? -Man? Nesusipratimas, kurį sukėlei tu! -Nekalbėk taip.. -Gerai... Myliu tave. Aš tik vaidinu, kad esu tau abejinga, kad nekenčiu tavęs. Pameni praeitą vasarą? Tada tu dėvėjai trumpą rožinę suknelę. Apsiavusi aukštakulnius, visų klausei, ar atrodai vyresnė. Tau nebejuokinga? Man irgi... Man liūdna. Juk tu tai matai. Tai ne pyktis mano akyse, ne pagieža. Juk supratai tai iškart? Na...tada kai stipriai apkabinau tave..? Manei, kad tave nužudysiu. Aš netokia... mmmmm? Tai buvo tik kartą.
Komentuoti
Share
| | | |
|