Kartais net dienos šviesoje reikalingi gatvės žibintai. Vejuos tą nesugaunamą vėją, viltį... Vejuos bėgdamas ir kniubdamas, o telefone viena po kitos nerimsta žinutės:
- Kas tu? Kas tu? Kas tu?...
- Iš kur tu? Su kuo tu... - klausimų lavina apėmusi smalsaujančių plotą. Jo vidury ir lieku, ir esu, ir pūnu. Ir užkasamas esu. Kas suras ir išlaisvins? Sakiau kad esu žvelgiantis į rytojų, bet nepastebiu kad tas pats rytojus jau tėra viena iliuzija. Tik diena, kuri buvo vakar. Tai tik puselė tavo širdies, kurią užkasei Skaistakalnio parke.
- Aš braškes valgau, o tu?
- Kaip tu?
Troškimų neribota galia klupdo, įriuosi tolyn mintimis. Nespėju. Klumpu. Apsidairau, bet neverkiu neradęs kūno. Kokie artimi laikai. Kokie tolimi prisiminimai. Ir vis ne čia... Ir vis tik ne dabar. Kokie zirziantys uodų pulkeliai. Kaip aš? Gyvas? Ženklas sustoti ar ženklas ieškoti toliau - stoviu prieš atsuktą man medžio nugarą. Čia pat - jau tylių beržų pavėsyje atsirandu. Aš - tai mano kūnas. Prisiminimai naikina visa, kas sukurta gražaus, nes visa žlugdo aistra. Kas tu ?… Kūnas?… Protas, o gal kas nors daugiau. Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinąs? Ir ar turi žinojimo esmę. Užuot kėlę šiuos klausimus, mes švaistome savo brangų laiką, puoselėdami, puošdami ir paikindami kūną vien dėl jo paties. O gal yra ir kitas kelias? Šiuo metu žmonija eina klystkeliais paskui aklus lyderius, kurie nežino, kad vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastąjį ryšį su Aukščiausiąja Esybe. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Aukščiausiąja Būtybe. Jeigu mums tai pavyks, gyvenimas bus nugyventas sėkmingai.
Mes gimėme ne tam, kad spręstumėme ekonomines problemas, balansuodami ant netvirto pagrindo, priešingai, mūsų pareiga – rasti sprendimą svarbiausioms gamtoms dėsnių sąlygojamoms būties problemoms. Be dvasinio judėjimo sustoja civilizacijos raida. Siela verčia judėti kūną, o gyvas kūnas – pasaulį. Mums svarbiausia kūnas, o juk mes nieko nežinome apie dvasią, kuri verčia jį judėti. Be dvasios kūnas nejuda, o kitaip sakant, yra negyvas.
O toliau? Prisiminimai yra bandomi laiko - toks graužiamas mažylio kirmino - man vis tiek. Aš tik pabudau. O tu ar vis dar esi gyva?
- Tai kaip savijauta, ar iš ties pas tave viskas gerai?
- Nežinau jau, nes mane ką tik pažadino musė.
Koks tai skaudulys - jei neskauda, koks pabudimas - jei jaučiuosi nemiegantis. Paneriu į tuštumą. Įlipu į autobusą ir lieku tarpe darbininkų, eilinių žmonių, kurie gryžta namo. Tarpe vienišų ir bejausmių medžių, sudaigintų viename sode. Reikia bėgti - stoviu. Tvanku. Sulaikyk akimirką palaimingo bučinio, viltie, kuri įžiebiai manyje alpulį! Prisilietimo skliautą virš savęs ir manęs, dar kitų, juk tau jau ne vis vien? Skambėk nuo skausmo - visas visas; dabar jau greitai kitas rytas. Žavinga diena savo debesimis. Spalvotais kerinčiais traukiančiais palaimingais... Koks tik nori rytas. Pažeme besimėtančios kregždės. Kada jos nutūps, gal sulauksiu dar kokios žinios. Telieku tik su kankinančia nežinia. Ir taip visada.
- Kažkaip per greitai viskas, ar nemanai taip? Kas tau sakė kad aš noriu tave matyt? - žinutė telefone, kurioje - viltis.
Vakaras. Šalia prisėda buvusioji diena, iš kurios nieko nesulaukiau, tik keletos duonos riekių. Kam? Kad nemirčiau iš nuobodulio. Juk reikia kažkuom tai pamaitinti kūne skrajojančius balandžius. Jaučiu moters kvapą, net veidą išmuša raudonis.
- Nežinau kokia esu, gal tiesiog pakylėta... Bus matyt! Laikas parodys... - kasdieniška? Banalu?
Nusuku akis nuo lango. Prisidegu cigaretę. Taip, tiesa! Juk nerūkai. Užgesinu ir išsitraukiu mobilujį. Vis tik tavo žinučių liekanos... Eina eina eina laikas. Lyg kas būtų pastatęs mano kambaryje Amžinosios Fuko švytuoklės mechanizmą. Skaitinėju žinutes ir nežinau ką atsakyt.
- Labas...Labas...Labas... Na, kur tu? Labas...laba... Jau vakaras... Na kur tu? - tiksena laikas.
Išpučiu dar vieną tabako dūmų burbulą. Tokie tad jausmai? Skraidantys tabako dūmuose vakaro šešėliai? Kvapas... Bet nieko realaus, ką dar tik vakar buvau apkabinęs...
Tai tik laiškas. Tai tik...
Laiškas iš Anapus
