- O kas...
- Bet tu paklausyk!
- Na?
- Sako, kad japonės moterys - tobulos. Turiu galvoje ne lovos reikaliukus. Todėl, kad jos mato save iš šono. Ir iš tikrųjų, kada save bandau pamatyti iš šalies - elgiuosi visai kitaip. Jau... Tik nesijuok! Jau nebeglostau savęs. Užsibendravau su tavimi, net snaudulys išlakstė. Gal iš tiesų vertėtų parašyti romaną?
- Taip, juk šauniai išreiški mintis. Man patinka. Tad ne tik pasiūliau, o ir prašau.
- Bus matyt, gerai? Juk nepulsiu taip iškart...?

Prieš metus laiko aš leidausi Basanavičiaus gatve žemyn, į Trakų gatvę, bet jau nebe su sese ir ne viena, o su draugu už parankės, kas įdomiausia, kad ir tu nebebuvai vienas, o su draugu. Jo išvaizda man priminė panką. Džiaugiausi dėl to, kad draugų turi, kad draugauji su tokiu, kuris paprastas kaip penki centai, kad jis nebando riesti prieš nieką nosies, kaip kad ankstesnis tavo draugas. Nespėliojau anuomet, ar pasilabinsi, ar ne... Bet man buvo tikrai nedrąsu ir gal net netikėta, kad tada taip ėjom tiesiog vienas priešais kitą. Nedrįsau nieko pasakyti, tik buvau akimirkai nustėrusi. Bet šiurpuliukų nejaučiau, kaip tada - vaikystėje. Gal kad buvau su nauju draugu, kuris dar iki šiol tebėra su manimi..." - kalbėjai nesiliaudama ir lyg sunkdama iš savęs žodžius. Nežinau ką jie reiškė man. Nežinojau ar reikia man kažką jausti, gal kaip visada sugerti ir padėti į pasąmonės stalčių prie kitų tokio tipo jausmingų laiškučių? - "Viskas gerai, gyvenime mes dar ne kartą susitiksime. Gal ir vėl mes būsime su skirtingais žmonėmis už parankių, bet juk mes... Tai tie patys - aš ir tu, tie patys kadaise smėlio dėžėje žaidę vaikai." - Kažką turėjau pasakyti, bet negalėjau. Tylėjau ir žiūrėjau i jos nosies galiuką. Ji ir negirdėtų. Patylėjusi, kalbėjo toliau. - "Turiu tau pasakyti šį bei tą, ko dar niekam nesakiau ir nebesakysiu. Tu privalai tai žinoti vienintelis. Turiu ir sau tai prisipažinti. Aišku, man velniškai sunku, bet turiu ryžtis... Aš. Esu tik Gelmina - Balta Varna. Žinai. Ta Balta Varna yra priklausoma nuo s e k s o. Štai..."

Viską atrodo turi. Kūną. Laiką. Tik nebėra ugningų emocijų...
Pokalbis nesimezgė. Gelmė taip pat jautri, pilnai žinanti vyrų silpnybes. Apie save galiu net nekalbėti. Ji žino. Nuo mažens draugauja su berniukais. Kol esu su ja, tiek daug erdvių sugryžti man į save. Siekimo ugnis ir dabar neapleidžia manęs.
"...viena. Sūnus mirė. Gyventi vistiek turiu. Nors ir viena... Laiko ratą taip norėjosi atsukti atgal, bet čia lieku bejėgė. Mokausi vairuoti. Galėsiu kur toliau nuvažiuoti ir susitikti su artimaisiais. Pabendrauti. Būsiu panevėžyje ketvirtadienį nuo pietų iki vakaro. Po to, dar šeštadienį. Nori susitikti? Bet esu išlepina vyrų dėmesio, ir man jau sunku rasti savęs vertą žmogų. Manau, kad man nieko netrūksta. Bet protinga ir savarankiška juk nevisiems patinka. Tiesa? O tu... Tu kitoks nei visi. Tu pažiūrėjai iš taip žemai, kad atsidūriau dar žemiau ir negalėjau pažvelkti į tave iš aukšto. Norėjau nusisukti, bet... Ir to neįšdrysau. Esi labai šviesi asmenybė..."
Kažkas nutiko. Telefono ragelyje vien tik pypsėjimas.Laukiu. Gal perskambins...
"...tai. Nejuokauju, vienai miegoti iš tikrųjų per šalta. Net nepamenu kada taip buvo, kad dviese. Gal šilumos paskolinti? Dėkoju kad vėju atskridai ir vienatvę išvarei už vartų, - atodūsis telefone. - Eikš, pašildžiau tavo vietą lovoje. Nebijok, jau nebus vėsu. Nusimetu juodos spalvos rūbelius. Apatinukai mano balti..."
- O tu pagunda... Aš... Bet gal per anksti taip atvirai?
"... Nebe tame amžiuje gyvename. Na, kur esi? Man tavęs reikia. Prisiglausk, paglostysiu plaukus. Guliu su naktinukais, kelnaičių net nenusimoviau. Nėra prieš ką savo erotinius rūbelius demonstruoti."
- Turėk viską, kai neturi nieko. Mylėk už nieką, ir atsiras už ką... Gyvenk ir džiaukis, nors ir nėra dar su kuo...
"...Nežinau kaip tau atrodys šis mano laiškelis, aš net suprasiu jei jo neskaitysi. Kažkaip labai daug mąščiau apie tave pastaruoju metu. Nes kažkur jau metai laiko, kada prasilenkdavome vienas pro kitą Trakų gatvėje. Kaip nepažystami žmonės. Geriau pagalvojus, manau kad tai tiesa... Mes n e p a ž y s t a m i.

Nekenčiu... Nekenčiu nakties. Rudens. Gyvenimo. Nekenčiu tos dienos, kai sutikau Tave. Nekenčiu tų vakarų praleistų drauge. Nekenčiu visko, ko išmokau iš Tavęs. Nekenčiu dainų, prie kurių pats pripratinai mane. Nekenčiu šalčio. Tukstantį kartų nekenčiu Tavo kvepalų kvapo. Nekenčiu jei kas nors pavadina mane pikčiurna. Nekenčiu Tavo nuotraukų... Beliko viskuo patikėt... Kodėl tereikia vienos akimirkos suprast, kad tu esi tas vienintelis ir begalės laiko, kad pamiršt. Dievinu dienas kai man net nerupėjai. Neleisiu sau pripažint, kad myliu Tave. Bet žinau, kad man reikia tavęs... Reikia, kad vėl galečiau parašyt savo mažiukui ir paklaust ką veiki... Kodėl taip skaudžiai? BEJĖGĖ... Visiška bejėgė. Negaliu tuo patikėt.Nežinau net kuo kažkada sužavėjau Tave... Kaip Tau taip išeina? Kaip gali sau kuo ramiausiai išeit ir pasakyt, kad po šitiek laiko aš esu faina? Kaip gali palikt, o po to kuo ramiausiai prieit ir pabučiuot? Ar visai nesupranti, kad vos per akimirką išnaujo sužaloji širdį? Žiurėdavau į žvaigždes. Man būdavo gražu. Dabar tenoriu, kad nors viena jų nukristų vien tam, kad spečiau sugalvoti norą. Tą patį norą... Ir aš juo tikečiau. Jame keistų iliuzijų ieškočiau. Jei tik Tu žinotum... Kokia daugybė priešiškumo, kartais net pažeminimo, iškentėjau būdama su Tavimi. Nesakiau, ir nesakysiu Tau nieko. Tik dėl Tavęs, aš sugebėjau įveikti visus. Galbūt jei būtum žinojęs, seniai būtum išėjęs, vien todėl, kad man būtų lengviau. Bet net ta kova buvo nepakartojama, nes žinojau - dėl MŪSŲ laimės..! Vos kelios naktys.. Netikiu, kad tai jau pabaiga. Net jei priversiu save atverst naują puslapį be Tavęs, tikiu tūkstantį kartų grįšiu atgal į praeitį. Tikiu vistiek žinosiu kaip Tau sekasi ir su kuo esi. Net to nenorėdama žinosiu. Sunku. O žinai kas sunkiausia? Išmokt gyvent be tu smulkmenų. Juk tik su Tavim aš buvau aš. Nežinau ar galėsiu priprast prie kito žmogaus, kito kūno, kito temperamento. Nežinau ar galėsiu tikėt laimės akimirkom, kur nebus Tavo žvilgsnio, Tavo šypsnio, Tavęs... Galbūt jau niekada nebesugražinsime to, ka praradome. Žaizda nebesugis. Perdaug kraujo. Širdis nebesugis. Galime tik susitaikyti su praeitimi ir... Pasimokyti iš jos. Būna akimirkų, kai man pavyksta negalvot apie Tave. Nei viena nukritus žvaigzdė nepakeis mano norų. Tegul jos užgesta nuo vėjo! Bėgančios dienos tolina mus nuo pažinties klaidos, jei kas ir buvo klaida, tai tik ta diena, kai mes pirmą kartą susitikom..

Mes, žmonės, taip dažnai nesuprantame vieni kitų ir nemokame pastebėti kai žmogui sunku. Mes mokame pastebėti ašaras, kai jos jau rieda skruostu. Jei gyvenime tenka kentėti, tai bent jau žinai, lauki, tikiesi, kad po to bus geriau. Bet kai lauki ir tavo viltys pradeda dūžti, eini per šukes susipjaustydamas kojas. Iš skausmo plyšta širdis... Tada supranti, kad nebėra prasmės gyventi, nes gyvenimas per daug greitai viską duoda, o po to atima! KAM reikalingas tas džiaugsmas, kai po to nelieka nieko, tik prisiminimai... Prisimeni tai, lyg kokį sapna, kuris niekada nebepasikartoja... Sako, kad viskas gyvenime kartojasi! Bet tai netiesa. Nebegalima dar kartą lygiai taip pat sudainuoti dainą, pasakyti tų pačių žodžių, negalima dar kartą taip mylėti, nes širdis jau tuščia... Rodos, atidaviai žmogui viską, o atgal negavai nieko. Ir lieki su tuščia širdimi, lyg nereikalingas daiktas, kurio negalima išmesti...