Mano žmogus – ramaus būdo. Jo ausys visada išvalytos, todėl labai gerai girdi, kai sakau arba kai tyliu. Mano žmogaus lūpos visada šiek tiek drėgnos ir truputį pravertos, kad tilptų trapios žuvys ir melsvi balandžiai. Mano žmogaus akys – dažniausiai užmerktos, kad galėtų įsivaizduoti, bet nesuprasti. Mano žmogus guli ir verkia, bėga ašaros į maišelį po galva. Pakeiskim šitą maišelį šlapimo pūsle. Mano žmogus neprieštarauja, tik truputį pamėlsta, sako, nori mažo kašaloto. Aš nežinau, iš kur gauti kašalotų. Mano žmogus verkia ir man jo labai gaila. Verkiu ir aš. Taip mes priverkiam jūrą ir atplaukia daug kašalotų. Jie valgo akmenis ir dantimis griežia labai liūdną melodiją.
Birželio 17 dieną, antradienį, šalia Jurbarko kultūros namų įsikūrusioje galerijoje „Žalia žolė, bet ne pelė“ atidaryta pirmoji Lietuvoje tarptautinė cigarečių paroda. Parodos iniciatorė, kuriai ir priklauso didžioji dalis eksponuojamų cigarečių kolekcijos – Amerikos lietuvė Genovaitė Giriūnas. Parodoje, kurioje tikimasi sulaukti gausaus miestiečių ir Jurbarko svečių būrio, ne tik eksponuojamos įvairios cigarečių rūšys - keleto iš jų dūmą galima paragauti ir lankytojams.
Jau parodos atidarymo dieną buvo surūkyta puse eksponuojamų cigarečių rūšių. Tačiau galerijos „Žalia žolė, bet ne pelė“ savininkai dėl to nenuogąstavo – Genovaitė Giriūnas, Jurbarką vadinanti savo gimtuoju miestu, kolekcijoje turi net po keliasdešimt tos pačios rūšies cigarečių.
„Džiaugiuosi savo gimtojo miesto gyventojams galėdama padovanoti tikrą rūkymo malonumą ir tuo pačiu papasakoti savitą cigarečių istoriją. Pati rūkau nuo šešiolikos metų, kai su tėvais persikėlėme į Niujorką. Tuomet cigaretės reiškė bohemišką gyvenimo būdą ir užtikrino tikros valiūkės įvaizdį“,- šypsodamasi sakė Genovaitė Giriūnas, į Lietuvą grįžusi sulaukus lygiai šešiasdešimt devynerių metų.
Parodoje eksponuojami ne tik garsiausių pasaulio cigarečių gamintojų produktai, bet ir IX amžiaus medžio raižiniai, kuriuose vaizduojami pirmieji rūkaliai – actekai ir majai. Būtent Centrinė Amerika vadinama tikrąja cigarečių kilmės šalimi. Aplankyti šią unikalią parodą bus galima iki kito antradienio, birželio 24 dienos.
Nors šį savaitgalį laukia keturi laisvadieniai Rasos šventės proga, „Žalia žolė, bet ne pelė“ savininkai žadėjo galerijos duris palikti praviras. Specialiai šiai ekspozicijai buvo įrengta ir brangi vėdinimo įranga, kurią taip pat finansavo Genovaitė Giriūnas. Paklausta, ar žinanti, jog Lietuvos įstatymai draudžia rūkyti uždarose patalpose, G. Giriūnas dar kartą nusišypso: „Galerijoje įrengta vėdinimo sistema užtikrins gaivesnį orą, nei esate kada nors kvėpavę“.
2008-06-19Rūta Rylaitė: ;DD oj geras... netikiu savom akim kad dar tokių idėjų turi žmonės.. super.. :))) Na ir žinoma eglė pirmam plane įsikomponavus..
kažkaip man čia tas pavadinimas "žalia žolė" labai jau linpa ;DD
Būna, kaip vakar, labai norisi valgyti ir į burną neįskrendą joks popkornas ar bent jau spurga riebaluotais sparneliais (beveik kaip antis naftos padaže). Tada tenka apleisti svarbius dienos darbus ir kibti į storaskūres bulves. Tai, kas nutiko vakar, būtų galima pavadinti „Kaip Eglė daržovių troškinį gamino, Karolis jai padėjo, o Kva viską užfiksavo (geras būdas nusimuiluoti, ar ne?)“. Na, muilavausi prastokai, tiesą sakant, visi puikiai mato, o mūsų rūsio tamsūs kampai man visai nepadėjo, tik paakius ištepliojo, bet tai pamatysite jau vėliau.
Ką čia dar įdėjus į daržovių troškinį? Svarstė Eglė, ir Karolis svarstė, o Kva visai nesvarstė, ji žiūrėjo pro petį, norėjo uogienės su agurku, nors niekad taip nebuvo bandžius. Žmonės kalba, kad uogienė su agurku yra prevencinė priemonė nuo blogų egzamino pažymių.
Kol Eglė viską virė ir kepė, Karolis pabėgo ir pradėjo rašyti kažkam sms. Šiaip, vienintelis Karolio trūkumas, kurį pastebėjau – jo sms garsas lygiai toks pat kaip mano.
Tada Eglė mane pašaukė ir sako, imk ir valgyk, nes tai yra mano daržovių troškinys.
Tam davė tam davė, ir visiems liko, Eglė pasiėmė savo draugo Japono dovanotas lazdeles, galvojam mes su Karoliu, reikia irgi.
Ir skaniai valgėm. O man iš to skanumo net paakiai pajuodo.
2008-06-15Pupa Uoga: Linksmas dienorastis. Uzkliuvo uz akies, kad sausus pusrycius saldytuve laikot ir kaip Karolis pagaliukus jaukinasi :-)
2008-06-15kva: Tai mes šaldytuve laikom, nes jei laikom spintelėj, tai atsiranda visokių gyvūnėlių ;) mes net peilius ir šakutes laikom šaldytuve arba plautas nosines, nes jei tik ką išplauni ir palieki vonioj, tai iškart prisiranda. šiaip galėtume visi parašyt knygą, ką daryti, kad nieko neprisirastų. aišku, sprendimų yra įvairių, bet geriausia tiesiog viską laikyti šaldytuve ;)
2008-06-16Linosz Kranowski: toks vaizdas, kad ta "antis naftos padaze" pats turejau but sukures. labai geras
2008-06-17Jū.ste: čia tas naujas Karolis, kur labai juokėmės, kai su sese lankėmės ir pasakojot su Jurga apie pirmąjį jo apsilankymą jūsų rūsyje? :D
2008-06-17Rūta Rylaitė: va va.. štai kaip jūs gyvenat.. tai va.. žinosim dabar :).. ar tik ne naująjį kambarioką matau? [na tiksliau jau jis nebe toks jau ir naujas] skaniai eglė begamina :)).. kas belieka kai nebesinori į maximines naftines šlauneles žiūrėt :)
2008-06-17MP: kox bardakas shaldytuve - nei vienos juosteles!
Aistė paistė be dantų, nesukramto riešutų. Bet pievagrybių sriubą ji tikrai su kramto. Ypač kai ta teliūškuojas kartu su skrudintos duonos kvadračiukais ir pelėsiniu sūriu. Valgymas būtų smarkiai beprasmiškas dalykas, jeigu jis tik neturėtų didžiosios savo prasmės pats savaime. Bandant užmaskuoti šitą beprasmiškumą, galima bevalgant užsiimti kitais nenaudingais dalykais. Kai sriubčioju tą pievagrybių sriubą, paskaitau cukrų. Kartais bandau įsivaizduoti, kad tekstus, pritaikytus vidutinės klasės vidutinio išsilavinimo žmonėms, kurie geria daug alaus ir mėgsta nešvankius juokelius (čia apie vyrus, o moterys, geriausiu atveju, skaito ir velnias dėvi pradą, juokiasi į delnus ir slapčia krapšto karaliukais išsiuvinėtą firmos ženklą ant turginių džinsų, nors gal čia žemesnis nei vidutinis sluoksnis). Taigi siurbčioju, siurbčioju (velnias, iš anksto atsiprašau visų, kurios skaitė ir velnias dėvi pradą) ir skaitau cukrų ir bandau įsivaizduoti, kad tekstus rašė vienas mano pažįstamas ir tada jau apie jį kažkiek pagalvoju, bet vėl sugrįžtu į teisingą minčių kelią. Cukraus paskutiniai puslapiai yra smarkiai mėšlas (o velnias, vėl persigalvojau, cukrus turbūt skirtas ne vidutinei klasei, o tusofčikams, mane suklaidino paskutinis šito leidinio numeris apie meilę), nes būtent paskutiniuose puslapiuose glaudžiasi skaitytojų ir tos picerijos lankytojų laiškai ir nuo jų smarkiai pykina. Man atrodo, tokius pykinančius laiškus netikslinga rodyti žmonėms, atėjusiems pavalgyti. O tada pagalvojau, kad mano rašliavos turbūt irgi pykina. Tas cukruotas atvirumas, poezija prozoje ir sviestas sviestuotas. Tada prisimenu Svetlanos draugę, kuri rašo apie džiazą. Gal man irgi reikėtų ką nors parašyti? Kai buvau Biržuose, maniau, kad geriausiai būtų visiems parašyti laiškus. Bet kad parašytum laišką, reikia rašomojo stalo, o aš jo visai net neturiu. Bet jeigu nevalgyčiau (pievagrybių sriubos), tai gal tada galėčiau nusipirkti? Pajuokavau. Čia viską pajuokavau iš tikrųjų, išskyrus Svetlanos draugę. O už šešių valandų man socialinės psichologijos egzaminas ir viską pajuokauti yra labai neatsakinga.
Jurga: „Aš galvojau, tu čia pievas rašai, o pasirodo visai protingai“
2008-06-09history: tai daug sekmės, nors čia ji niekuo dėta
