Fotografijos nėra daromos tam, kad atspindėtų objektyvią tikrovę. Mano širdis ir protas visada buvo glaudžiai susiję su žmogumi, stovinciu priešais kamerą. Žmonės yra tokie, kokie yra, bet jei juos fotografuoju - jie yra „mano" žmonės, tokie, kokius aš juos matau. Savo kamera visuomet bandžiau perprasti mane supantį pasaulį.
Autorius nepasimeta bendroje visuomenės dehumanizavimo sumaištyje, nepasiduoda postmodernizmo karštligei, nesistengia įtikti vienadienei šiandienai, neišduoda savo herojaus, ypač to bevardžio žmogaus, tos pilkosios masės, kuri ir užpildo tiek mūsų realybę, tiek jo fotografinę tikrovę. Antanas Sutkus išlieka Antanu Sutkumi.
pesimizmas ir pesimistai pasmerkti gniaužiančiam liūdesiui, dūsavimui dėl praeities, šiurpiam siaubui dėl įkūnyto pasaulio grožio mirties. Architektūra jau žlugo negrįžtamai ir jos žūtis yra ženkli bei akivaizdi. Žlugus didžios architektūros atgimimo vilčiai, žlunga naujo grožio įkūnijimo viltis organiškoje, gamtiškai-kūniškoje tautinėje kultūroje. Architektūroje jau seniai nugalėjo pačios žemiausios kokybės futurizmas. Atrodo, kad materialaus kūniškumo pasaulyje viskas jau negrįžtamai sugriauta.
Organiškas, sintetiškai-visuminis džiaugsmas, grožio sotumas šiame būties plane nėra galimas. Atrodo, kad pačioje gamtoje, jos ritme ir cirkuliacijoje kažkas negrįžtamai sulūžo ir pakito. Jau nebėra ir nebebus tokio nuostabaus pavasario, tokios saulėtos vasaros, nebebus kristališkumo, švarumo, aiškumo nei pavasaryje, nei vasaroje. Metų laikai susimaišo. Saulėtekiai ir saulėlydžiai jau nebedžiugina kaip prieš tai. Saulė jau nebe taip šviečia. Pačioje gamtoje, meteorologiniuose ir geologiniuose reiškiniuose vyksta paslaptingas analitiško išsluoksniavimo procesas. Tai jaučia jautrūs žmonės, turintys mistinį jautrumą kosminiam gyvenimui. Net nėra ką pasakyti apie žmonių gyvenimą, žmogiškąją buitį, žmonių bendruomenę. Čia viskas aiškiai matoma, jaučiama. Mūsų gyvenimas yra ištisinė dekristalizacija, dematerializacija, išsikūnijimas. Materialinės technikos pasiekimai tik sąlygoja istoriškų kūnų, gentinio gyvenimo stabilumo išsklaidymą. Visos atramos svyruoja ir kartu su jomis svyruoja ne tik buvęs gyvenimo blogis ir netiesa, bet ir buvęs grožis ir buvęs gyvenimo jaukumas. Materialus pasaulis atrodė esąs labai stabilus, tvirtai kristalizuotas. Bet šis stabilumas pasirodė esąs sąlyginis. Materialus pasaulis nesubstancionalus – jis tik funkcionalus. Atgyveno visos tos dvasios būsenos, kurios pagimdė šį stabilumą ir įkūnyto materialaus pasaulio kristališkumą. Dabar žmogaus dvasia žengia į kitą savo būties amžių, ir materialaus pasaulio išsisluoksniavimo bei išsisklaidymo simptomai matomi visur: ir gentinio gyvenimo svyravime, ir visoje mūsų buityje, tampriai susijusioje su gentimi, ir moksle, kuris nuima tradicines patyrimo ribas bei priverstas pripažinti dematerializaciją, ir filosofijoje, ir mene, ir okultinėse srovėse, ir religinėje krizėje. Ima irti sena daiktinio, amžino pasaulio sintezė, negrįžtamai miršta seno grožio kristalai. Bet grožio pasiekimų, kurie galėtų atitikti kitą žmogaus ir pasaulio amžių, dar nėra. Picasso – puikus dailininkas, giliai jaudinantis, bet jame nėra grožio pasiekimų. Jis visas pereinamasis, visas krizinis.
“If I were a cinnamon peeler
I would ride your bed
and leave the yellow bark dust
on your pillow.
Your breasts and shoulders would reek
you could never walk through markets
without the profession of my fingers
floating over you. The blind would
stumble certain of whom they approached
though you might bathe
under rain gutters, monsoon.
Here on the upper thigh
at this smooth pasture
neighbor to your hair
or the crease
that cuts your back. This ankle.
You will be known among strangers
as the cinnamon peeler's wife.
I could hardly glance at you
before marriage
never touch you
-- your keen nosed mother, your rough brothers.
I buried my hands
in saffron, disguised them
over smoking tar,
helped the honey gatherers...
When we swam once
I touched you in water
and our bodies remained free,
you could hold me and be blind of smell.
You climbed the bank and said
this is how you touch other women
the grasscutter's wife, the lime burner's daughter.
And you searched your arms
for the missing perfume.
and knew
what good is it
to be the lime burner's daughter
left with no trace
as if not spoken to in an act of love
as if wounded without the pleasure of scar.
You touched
your belly to my hands
in the dry air and said
I am the cinnamon
peeler's wife. Smell me.”
