pesimizmas ir pesimistai pasmerkti gniaužiančiam liūdesiui, dūsavimui dėl praeities, šiurpiam siaubui dėl įkūnyto pasaulio grožio mirties. Architektūra jau žlugo negrįžtamai ir jos žūtis yra ženkli bei akivaizdi. Žlugus didžios architektūros atgimimo vilčiai, žlunga naujo grožio įkūnijimo viltis organiškoje, gamtiškai-kūniškoje tautinėje kultūroje. Architektūroje jau seniai nugalėjo pačios žemiausios kokybės futurizmas. Atrodo, kad materialaus kūniškumo pasaulyje viskas jau negrįžtamai sugriauta.
Organiškas, sintetiškai-visuminis džiaugsmas, grožio sotumas šiame būties plane nėra galimas. Atrodo, kad pačioje gamtoje, jos ritme ir cirkuliacijoje kažkas negrįžtamai sulūžo ir pakito. Jau nebėra ir nebebus tokio nuostabaus pavasario, tokios saulėtos vasaros, nebebus kristališkumo, švarumo, aiškumo nei pavasaryje, nei vasaroje. Metų laikai susimaišo. Saulėtekiai ir saulėlydžiai jau nebedžiugina kaip prieš tai. Saulė jau nebe taip šviečia. Pačioje gamtoje, meteorologiniuose ir geologiniuose reiškiniuose vyksta paslaptingas analitiško išsluoksniavimo procesas. Tai jaučia jautrūs žmonės, turintys mistinį jautrumą kosminiam gyvenimui. Net nėra ką pasakyti apie žmonių gyvenimą, žmogiškąją buitį, žmonių bendruomenę. Čia viskas aiškiai matoma, jaučiama. Mūsų gyvenimas yra ištisinė dekristalizacija, dematerializacija, išsikūnijimas. Materialinės technikos pasiekimai tik sąlygoja istoriškų kūnų, gentinio gyvenimo stabilumo išsklaidymą. Visos atramos svyruoja ir kartu su jomis svyruoja ne tik buvęs gyvenimo blogis ir netiesa, bet ir buvęs grožis ir buvęs gyvenimo jaukumas. Materialus pasaulis atrodė esąs labai stabilus, tvirtai kristalizuotas. Bet šis stabilumas pasirodė esąs sąlyginis. Materialus pasaulis nesubstancionalus – jis tik funkcionalus. Atgyveno visos tos dvasios būsenos, kurios pagimdė šį stabilumą ir įkūnyto materialaus pasaulio kristališkumą. Dabar žmogaus dvasia žengia į kitą savo būties amžių, ir materialaus pasaulio išsisluoksniavimo bei išsisklaidymo simptomai matomi visur: ir gentinio gyvenimo svyravime, ir visoje mūsų buityje, tampriai susijusioje su gentimi, ir moksle, kuris nuima tradicines patyrimo ribas bei priverstas pripažinti dematerializaciją, ir filosofijoje, ir mene, ir okultinėse srovėse, ir religinėje krizėje. Ima irti sena daiktinio, amžino pasaulio sintezė, negrįžtamai miršta seno grožio kristalai. Bet grožio pasiekimų, kurie galėtų atitikti kitą žmogaus ir pasaulio amžių, dar nėra. Picasso – puikus dailininkas, giliai jaudinantis, bet jame nėra grožio pasiekimų. Jis visas pereinamasis, visas krizinis.
