buvo einama paryčiais
kai prie kelio glaudės migla ir žadino daugiabalsė
į susitikimą kaimo gale prie kryžiaus
kur ženklu ant kaktos ir krūtinės buvo rašoma
Dievui skirta akimirka
o laiką pečiams susiliesti paimdavo ilgabrikis
vežantis nakties likučius ir tabako kvapą ir mus
per žydinčių pievų tylą
iki magiškos linijos
tarp arimo ir pamiškės
kur jau niekas nepriminė to kas palikta..
Keturkampė mažo dievo akis. Didžiumą laiko medituoju priešinę sieną. Ji rausva, su taškeliais. Tiek ilgai tą sieną stebiu,Kad, atrodo, suaugau su ja širdimi. O ji virpčioja. Veidai ir tamsa mus vis perskiria.
Dabar aš – ežeras. Moteris palinksta virš manęs,Dairydamasi mano platybėse, kas ji tokia iš tiesų.Paskui nusisuka į tuos melagius, žvakes ar mėnulį.Matau jos nugarą ir ištikimai ją atspindžiu. Moteris man atlygina ašarom ir nestygstančiom rankom. Aš svarbus jai. Ji nuolat sugrįžta.Tai jos veidas keičia tamsą kas rytą..
