Kodėl tu surinki, kodėl gi man patinka,Kad surinki, nekrintant rasai, sėdintŠįvakar mudviem susiglaudus taip, kad širdysNustoja plakti ir mintis išblėsta? Du mirtingiejiBežodžiai ir bežadžiai, klumpantys, nualęDykynėj pražūties bendros! Girdi, kaip žolėsSiautėja aplinkui mus! Kaip ploja kirminai!Ir chaoso garsai kaip ratilais pasklinda!Girdi: šioj knibždėlynėj vakaro garsųŽiaurus pirmasis Dievo žingsnis!
TavoAlkūnę nykščiu apimu ir smilium,Pajunta vienas kraujas kitą kraują;Tuomet tava ranka žemyn lig riešo slystuIr siaurą tavo plaštaką imu savojon, pirštųGaliukai susitinka; plaštakos priglundaIš pradžių išorėm, paskui delnais, galiausiaiSusikabina. Akimis pakeltomMes šypsomės vakariui alebastro dangui,Bet nieko, nieko neregim, o mūsų sielosVis sukas, sukasi verpetuos.
Karčioji moterie,Karčios širdies ir smegenų, ir kraujo, kaipIr aš, geriąs kartumą tavo, gal – tai grožis?Gal surinki, nes grožis – tai žiaurybė?Ar siaubas: juk mes grimztame taip greitai?Siaubas tamsumos?
Ak, tai dužimo garsas!Pasaulis dūžta, ak, jisai – dužimo garsas,Gilus, įvairiabalsis ir įvairialypisDužimo grožis. Ant, kaip mudu dūžtam,Koks sambrūzdis bedūžtančių akordų, disonansųUžpila pasaulį, kai tuo tarpu išprotėjęDu mūsų kūnai glaudžiasi draugėn!
Tai garsasNepaliaujamojo liūdesio, tai verksmo garsas,Kančios, nelaimės garsas, ak, tai garsasPasaulio šerdyje aistringai dūžtančios širdies..
"Человеческое сердце - это музыкальный инструмент, оно содержит Великую Музыку. Она спит, но она здесь, ждет подходящего момента, чтобы воспламениться, быть выраженной, быть спетой, быть станцованной. И это мгновение возникает через любовь. Без любви человек никогда не узнает, какую музыку он носил в своем сердце. Только через любовь эта музыка становится живой, пробужденной, из возможной начинает становиться Действительной".
