Grožis – tai žiaurybė

              
         Dužimo garsas

Kodėl tu surinki, kodėl gi man patinka,

Kad surinki, nekrintant rasai, sėdint

Šįvakar mudviem susiglaudus taip, kad širdys

Nustoja plakti ir mintis išblėsta? Du mirtingieji

Bežodžiai ir bežadžiai, klumpantys, nualę

Dykynėj pražūties bendros! Girdi, kaip žolės

Siautėja aplinkui mus! Kaip ploja kirminai!

Ir chaoso garsai kaip ratilais pasklinda!

Girdi: šioj knibždėlynėj vakaro garsų

Žiaurus pirmasis Dievo žingsnis!

Tavo

Alkūnę nykščiu apimu ir smilium,

Pajunta vienas kraujas kitą kraują;

Tuomet tava ranka žemyn lig riešo slystu

Ir siaurą tavo plaštaką imu savojon, pirštų

Galiukai susitinka; plaštakos priglunda

Iš pradžių išorėm, paskui delnais, galiausiai

Susikabina. Akimis pakeltom

Mes šypsomės vakariui alebastro dangui,

Bet nieko, nieko neregim, o mūsų sielos

Vis sukas, sukasi verpetuos.

Karčioji moterie,

Karčios širdies ir smegenų, ir kraujo, kaip

Ir aš, geriąs kartumą tavo, gal – tai grožis?

Gal surinki, nes grožis – tai žiaurybė?

Ar siaubas: juk mes grimztame taip greitai?

Siaubas tamsumos?

Ak, tai dužimo garsas!

Pasaulis dūžta, ak, jisai – dužimo garsas,

Gilus, įvairiabalsis ir įvairialypis

Dužimo grožis. Ant, kaip mudu dūžtam,

Koks sambrūzdis bedūžtančių akordų, disonansų

Užpila pasaulį, kai tuo tarpu išprotėję

Du mūsų kūnai glaudžiasi draugėn!

Tai garsas

Nepaliaujamojo liūdesio, tai verksmo garsas,

Kančios, nelaimės garsas, ak, tai garsas

Pasaulio šerdyje aistringai dūžtančios širdies..

CONRAD AIKEN


foto / © tom petkus