Kiek kovojau kol išmokau nebepasiduoti kitų nuostabai. Bet vis dar trokštu kad mane pastebėtų. Kad išgirstų koks esu. Kad dar esu. Jau nebepakanka paprastų pašnekesių prie kavos puodelio. Net protas maištauja nuolankiai klausant tų, kurie save graužia ir pasakoja nuvalkiotas likimo istorijas mano ausims. Aš tik priimu. Draugiškai linksėdamas galva sugeriu gyvenimus. Karpau ausimis.
Man patinka tyla. Tik ji įsigudrino įsilipti į burną ir užčiaupė žodžius. Kas aš be kalbos? Tik išklausytojas susimąščiusiojo veidu. Niekas nepamanė, kad visos sugertos manyje istorijos įgyja ir žaizdos formą. Augančią kančią. Šitiek jau sutikau žmonių, ir tik retas paklausdavo kaip sekasi man pačiam. Tik retas pasakydavo, kad gal išsikalbėčiau ir aš? Kad gal tiesiog apkabinčiau ir palepinčiau jausmu save? Dieve, ko tik nebuvo gyvenime.Tik nedaug keliavau. Nors širdis vis kelionėse paskendus. Vis ieškanti kažko. Ieškanti neatrandamų ir neįvardytų klonių...
Maudžią galvą. Tamsu. Užlipusios akys žvelgią į tamsią tuštumą. Galiu joje ką nors įsivaizduoti. Gal net ką nors nupiešti mintimis, mat nepakanka brukšnio lape vienam kūriniui aprėpti į visumą. Nepakanka brūkšnio įrėminti, nes tai nebūtų tiesa kūrinio be pradžios ir baigties. Akyse sudunksi širdies ritmas. Tylus, lyg tolimas varpas. Kur ritasi žmonių keliai? Dėl ko jie gyvena? Ir ką dar galėčiau pridurti, ko tu nežinotum.
Baigiasi dar viena valanda.
Kur aš einu, Vėjau, mano drauge? Nemažai jau aplinkos mane pažysta. O kiek dar jų pažins mane? Kiek dar aš duosiuos kad mane kas pažintų? Tik niekas manęs neatranda pilnai. Neužpildo mano tuštybės. Nejau ir vėl kvailystes paistau? Ir kodėl taip yra, Vėjau? Bet apie ką aš galiu kalbėti bent kiek tikriau, nei apie save? Ir tik truputį apie kitus, gerai?
Jis bėgo nuo savęs. O gal tiesiog nakties beimės jo bėgimą vedė link kažko atradimo. Nesuvokiami šešėliai..
Kam jis visa tai kalba?! Ir tokia mina, lyg pats būtų švarutėlis, niekuo nedėtas. Kam tie postringavimai?.. Kur kas labiau dabar pritiktų iš jo pasišaipyti... Arba jau verčiau tegu sau eina ir palieka jį vieną su prarastomis viltimis...
"...Vakaras itin palankus kultūriniams ir meniniams renginiams, priėmimams, viešnagėms bei meilės pasimatymams. Tuo metu įsižiebusios simpatijos gali virsti stipriu jausmu. Vakaras palankus svarbiam pokalbiui, net aiškintis santykius tarp įsimylėjusių, sutuoktinių - imsite geriau suprasti vienas kitą, taps lengviau reikšti savo jausmus, išblėsę santykiai atsinaujins. Vakaras dar puikus spėti ateitį, mesti burtus, rinkti vardą, pavadinimą - tai geriausia proga..."
Laikas toks lėtas, o aš nė nežinau ar ilgam. Dar diena, bet vakarėja. Tyla - baisu joje. Turėčiau vaduotis iš dvasinio snaudulio - pasisukt negaliu.Galvoje abejojimas ir netvirtybė. Žingsnis po žingsnio plyšta širdis. O aimanos lyg akmeniu vis gilyn į šulinį. Jau neatsakys man nieko margas genys, o ir buvę užsilikę klausimai paliko mane. Paslaptis? Kas tai? Taip... Taip...
Nėra jau miglos, o man atrodo kad tik joje ir tegyvenu. Plaukia akyse juostos, rodosi dar gyvi šešėliai, kurių nuotolis nelygus su mano keliu. Nuraudę, lyg keliai nuo birželio karščių. Žiūriu į žaižaruojantį dugną ir klausiu savęs:
- Ko tyli? - tai gyvenimas. Nuo tylos... Nuo... Iš veiksmo. Nebenusakysiu tau tų dienų. Tik prisimenu kerinčią mėlynų akių spalvą, teisinuos gamtai, nors prisimenu ir lūpas.Pabusti? Kam? Pabusk - nesibudinu, eik - kelias tęsiasi, o aš stoviu šalia suoliuko ir klausiu savęs:
- Tvirta draugystė vadinas, ar ne? Tikri draugai... Kokia tyla.
- Draugai tiki vienas kitu. O aš tik niekur nespėju, - murmu.
Žiūriu į vėjo gainiojamus plaukus, nerami ir spurdanti širdis su visomis begalybėmis, karšto kvėpavimo lauki - ar ne? Jis ten. Į ten. Ta visa visuma tik pakerta kojas - plytinčios vasaros pievos, atbukinantis artumas. Ar aš tau jau sakiau kas yra meilė? Pažiūrėk į mane. Atsimerk ir pažiūrėk. Net tada, kada praskleidi lūpų žiedą bučiniui.
...lyg būčiau kam atsakingas už savo veiksmus.
Ko aš noriu? Ko norėjau?
