"Kadais aš ten miegojau tuščiame lauke, su vėjais susijungęs,
vienišas
Dangaus bedugnėse; sapne kalbėjo žemė: „Nieks tavęs man
neatims!“
O grįžusį namo pradėjo šaukti sienos,
Ir durys vesti iš namų naktin,
Ten, kur tamsoj žiurėjo alkani šviesos veidai ir metafizinėje nevilty paskendę
akys,
Kur miegančiais laukais sunykusių vaikų būrys su knygomis, lyg su žibintais
bėgo nužudyti sutemų.
Bet jie, kelionėje herojiškai kovoję su tamsa, apako –
Ir parvedė, ilgai ieškojęs, ištikimas brolis skurdas į namus."
A. Nyka-Niliūnas
sena micrat juosta, eksponuota 5 minutes
|