Ankstesnė fotografija    Sekanti fotografija  
Rudens dvelksmas kuždesiu virtęs
Ant slenksčio platumų


Kodėl gyvenam vieniši, didžiuliame draugų būrį.
Vis blaškomės troškimuose svajonės atspindį.
Juk esame šio to verti, nors lakstome visai nuogi.
Motulės žemės glėbyje, atomo trupiniai maži.
P.s Kartą man guodėsi draugas.
- kaip gaila jog negalime pakilti aukštai virš debesų. Juk nuostabu būtų nukeliauti toli toli, aplankyti nežinomus pasaulius, išvysti tai ko dar neregėjom.
- tu tik nenukabink nosies. Atsakiau
- užtenka tik pasvajoti ir tave neša galingas sąmonės variklis dar nepaliestų tolių link. Užtenka tik pamilti pasaulį aplinkui ir atsiveria durys į naujas, kupinas paslapčių platumas.

 
1. Rytė D    (2013 07 23 19:07)  
už tekstą ypač
 
 

2013 07 23 09:48
Taškai: 0
Žiūrėta kartų:   1934