Išprotėji iš paprasto vaizdo už lango –
Sakykim: pavasaris, vyšnios pražydo ir slyvos.
Iš baimės nutirpusia siela seki, kaip vietoje
Jaukios dabarties akių ekrane vakarykščios
Dienos su rytdienom stumdosi neišsitekdamos.
Išprotėji iš savo sielos jaukaus buvimo
kartu su visais, su tuo, kas yra iš tikro,
Įprotėji į niūrią šešėlių puotą, paliegusių
Žodžių, minčių, kvaitulių beprotybę, gauruotą,
Dvokiantį kailį šešėlio – nušiurusį rekvizitą
Gyvenimo meno teatro,o menas juk – beprotybė,
Kurią tau įprotinti skirta savo protėjimu
Ten ir atgal savo išpažintim ir į naują
Patirtį nugrimzdimu kaip alsuojant, kaip virškinant
Visą tą šlaką, kurį sučiaumoji, iš sapno
Apokaliptinio teatro protėdamas į realybę
(Tai filosofų nukaltas žodis, prašau atleisti),
Idant ją paverstum beprotiško sapno tąsa: tegyvuoja
Menas kaip amatas, veidrodis liūdesio mūsų.
|
