Savaitės bėgioja gyvenimo kraštais, o kartais viduriu. Per tą laiką tesugebu suvokt, kad laimė per kiauras kišenes barstoma, kad nuolat užlipu ant tos vienintelės šukės didžiausioj pievoj, ir gėlių žydėjimas niekuo pavirsta, o delnai drėgmės prisipildo.
|