Ir sukasi gyvenimas aplinkui vieną ašį
Kažko tu nekenti, kažkam norėtum pasakyti „ačiū“
Kažkam tu reiški daug daugiau negu tikiesi
Kažkur užgeso šviesos, o tau nebėr čia vietos.
Išsenka lyrikos aruodai
Kai kiekviena diena prasideda ir baigiasi vienodai
Kaip nuodas sekina gyvenimą, alina, gesina viltį
Viską kad nutraukus, vėl atgimti –
Kyla tokios mintys
Bijau sustoti, net kai stabdo laikas
Visus skirtingai veikia sapnai klaikūs
Kuriuos sapnuojam
Net neįsivaizduojam kartais
Kur tikrovė, o kur tik vaizduotės vaisius
Tikiu – norėsiu pasikeist, tikiu – ir keisiuos
Tikėjimas juk stumia
Ne visa, kas dorybė, kas kantrume slypi
Tačiau kartais reikia lieti
O kartais laukti
Kad lietus pradėtų lyti
Gyvenimas juk sudėtingas –
Vieną dieną nieko vertas, kitą jau prasmingas
Vieną dieną nekenti savęs, o kitą myli
Vieną esi glostomas, o kitą gauni spyrį smarkų
Ar dar blogiau – šūviais iš patrankų sužeidžiant širdį.O atrodė, esame tokie laimingi.
Niekas nematys tavęs, niekas nepadės tau,
Niekas nepriguls šalia tavęs ir niekas nepaklaus:
Kas esi, žmogau, kodėl tau ašara per skruostą rieda?
Vartai monotonijos atsidaro, kyla vėjas
Ir gąsdina žmones.
Ne į temą, bet taip man patinka.
|