Tamsoj žvake tyliai šviečia
Ir nesudreba ugnis
Tik beprasmiški šešėliai
Sienomis prabega vis

Aš tyliu, nes aš galvoju
Gaila, kad tu ne šalia
Naktimis kaskart sapnuoju
Meilę žudančią manę

Pasiilgau tavo žvilgsnio
Tavo rankų šilumos
Tavo juoko, kuris aidi
Visą nakt, lygi aušros

Žvakė gęsta, viskas baigias
Ir praeina nejučia
Taip, taves šalia jau nėra
Bet kaip aš noriu, kad būtum čia.

Paparčiai
Žydėti negali, bet kitaip negu žmonės.
Ir gyvena kitaip, bet ne amžius.
Jie nieko neturi – viskas priklauso miškui,
O miškas priklauso žmogui.
Paparčiai nėra amžini, keičias jų kartos.
Laikui atėjus, iš sporų išauga polaiškis,
Jo anteridžiuose ir archegonėse
Susidaro tokios ląstelės. Taip joms ir reikia.
Žaliuoja jie tarsi prieš mūsų erą,
Lyg nebūtų per žemę šliaužę ledynai,
Lyg nebūtų apanglėjusios girios didžiausios, –
Brolis nei tėvas nebūsi.
Žmonėms jų nereikia. Bet puola lyg prie medaus,
Ieško žiedo per jonines patį vidurnaktį.
Retas atranda, iš ryto ir tas nebežino, –
Žydėjo papartis ar švietė mergaitės užanty.
Ir niekaip įrodyt negali, o laikas eina,
Kol nieko įrodyti jau nebereikia.
Nebelieka prasmės klausinėti, kai išneša žmogų,
Regėjo jis žydint papartį ar ne.
Jonauskas, Stasys. Spaliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.

Nesuprantu uz ka musmire???????????????????????????????????????????????????????????????????????????????

ziedui-ziedas !

:)

viskas puiku!! ir eiles taip pat...lelija...

ir pliusai...

Aciu Jums laaaaaaaaabai uz ivertinimus........:)))

plius ir nuo manęs..., linkiu visiems norintiems ir ieškantiems, surasti paparčio žiedą :)))

Su Sventem visus ir autoriu.

aciu labai....linkiu ir tau surasti paparcio zieda, kuris atnestu sekme ir kurybiame gyvenime ir tose srityse, kuriose jos truksta:)))))))

aciu labai....linkiu ir tau surasti paparcio zieda, kuris atnestu sekme ir kurybiame gyvenime ir tose srityse, kuriose jos truksta:)))))))

Rasos šventė - tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Naktį einama vainikų leisti - pritaisomos žvakelės ir leidžiama vandenin. Jei merginos ir vaikino vainikai plaukia greta, jie tikisi tais metais susituokti.

Kupolėmis išpuošiami ir atitinkamai paženklinami šventiniai vartai. Kiekvienas įžengęs pro vartus, tampa šventės dalyviu. Įeinama su tam tikru veiksmu. Merginos šoka ratelį aplink vieną vartų kartį, vaikinai - aplink kitą. Prasilenkdami, visi lenkiasi ir sveikina vieni kitus, bešokdami aplink vartus. Taip visi bando susirasti savo šventės partnerį/partnerę. Bešokant, dainuojama sutartinė "Tu žilvitėli".

Pagal paprotį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja ugnis. Šventės dalyviai susirenka prie aukuro ir užkuriama ugnis. Sakomi linkėjimai, pagarbos žodžiai Saulei, protėviams ir pan. Jaunavedžiai neša nauja ugnį namo. Šventoji ugnis palaimina namus. Šokinėdavo per laužą tikėdamiesi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams. Jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės.
Ugnis turi apvalomąją reikšmę ne tik fizine, bet ir moraline prasme - tikėjo žmonės.
Tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios. Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams. Todėl ant kalnų ir kalnelių ir bendrai ant aukštų vietų be paprastų laužų būvo kūrenamos ugnys ant karčių - stebulės, beržo tošis, derva ir kt. Nuo kalno ridenami degantys "Saulės ratai". Žmonės tikėjo, kad tos Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų. Dėl to laužų anglis ir pelenus išmėtydavo ir išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių.
Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Rasa plaukioti upėse ar ežeruose, išpuoštuose gėlėmis ir vainikais valtelėse, kuriose būdavo kurenama ugnis.

Pasirodo žėruojanti saulė - ji tarsi šoka ir mainosi spalvomis. Ypač buvo garbinama suasmeninta saulė. Ji laikoma šviesos deivė, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Ja labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas.
Rasa skiriasi nuo kitų švenčių tuo kad jos nebaigiam su mirusiųjų minėjimu.
Įsitvirtinus krikščionybei, ją pradėta tapatinti su šv. Jono Krikštytojo švente. Mūsų dienomis į ją žiūrima beveik kaip į eilinį pasilinksminimą, nors daugelyje vietų dar bandoma prisiminti ir atgaivinti apeiginius momentus tokius, kaip saulės palydėjimas ar medžių pagerbimas it t.t. .
Daugumai Rasos diena (Joninės) siejasi jau tik su vainikų plukdymu ir paparčio žiedo ieškojimu. Tačiau apie paparčio žiedą ir jo nepaprastą galią žino visi.

kaip idomu tokia proga paskaityti...

:)))

labai jau čia gražiai prirašei..., šaunuolė :)

Aciu uz pagyrima Daiva:)))))))))))))))))))))))

grazu...

nuostabu.;}