Nedidukas mūsų miestelis. Nors daugumai čionykščių jis - visas pasaulis. Ramios gatvės, tuščia autobusų stotis ir žmonės - laisvi ir laimingi. Laimingi? O kas gali jų laimę sugriauti? Coravillers tarsi aplenkia blogos naujienos, nelaimės ir skausmas. Žiaurumas, pyktis, nepakantumas lieka anapus mus juosiančių kalnų. Ramiai ir lygiai teka gyvenimas.
Tingiai suskamba telefonas. Guliu ir laukiu, kol jis nutils. Tačiau jis vis čirškia ir čirškia. Nebegaliu apsimesti abejingu.
-Klausau
-Bertranai, senis Mišelis negyvas.
Mišelis buvo puikus žmogus. Gyveno netoli bažnyčios, tad kiekvieną rytą lankydavosi pamaldose. O po jų aikštėje lesindavo balandžius. Padykusiems vaikams tai būdavo puiki pramoga. Jie palaukdavo kol pulkas paukščių sulėks lesti duonos trupinių, o tada pasileisdavo per aikštę garsiai rėkdami ir mosikuodami rankomis. Suplasnodavo šimtai sparnų ir trumpam aptemdavo dangus. Senis dėl to baisiai niršdavo:
-Vaikigaliai, kad jūs kur paukščių mėšle paskęstumėt, kad jus raganos pagautų ir iškimštų, - keikdavosi Mišelis. Čiupdavo pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, dažniausiai akmenį, ir paleisdavo įkandin vaikų. O šie tik garsiai garsiai juokdavosi ir slėpdavosi už varpinės.
O šiandien ta pati varpinė palydi Mišelį graudžiu skambesiu. Ir balandžiai ant stogų, kaip kareiviai apsupę aikštę, ir vaikai liūdnais veidais einantys paskui karstą.
-Gaila Mišelio.
-Gaila.
Jeanet nunešė užsakymą nekantraujantiems užsieniečiams ir mes galėjome ramiai paplepėti.
-Vis dėlto žymus žmogus.
-Buvo jaunystėje.
-Čempionas?
-Pašto karvelių lenktynėse jo paukščiai buvo nepralenkiami.
-O prieš mirtį? - Jeanet neseniai čia gyvena.
-Nebeužteko pinigų. Prieš penkis metus iš kažkur parsirado sūnus. Sako, nuo tada senis ramybės nebeturėjo. Pradėjo dingti daiktai, pinigai.
-Bet neišvarė?
-Neišvarė.
Durų varpelio skambtelėjimas nutraukė mūsų pokalbį.
-Bertranai!
-Pjerai. Užjaučiu. Tėvas buvo geras žmogus.
-Taigi, geras. Klausyk, norėjau įamžinti jo atminimą.
-Būtų puikų.
-Turiu didelę nuotrauką, o tavo kavinėje lankosi beveik visas miestelis. Ar neatsirastų jai vietos?
Toks Pjero elgesys mane nustebino, tačiau leidau jam atremti nuotrauką virš kampinio stalelio. Senį Mišelį mylėjo visi, tad nemaniau, kad atsirastų prieštaraujančių.
Pjeras pastatė tėvo nuotrauką į paskirtą vietą ir klestelėjo prie stalelio, ant kurio Jeanet jau buvo padėjusi jo mėgstamą grybų sriubą.
Taip godžiai valgiančio žmogaus dar nebuvau matęs. Jis kirto taip, lyg būtų dirbęs sunkiausią darbą. Jeanet kumštelėjo į pašonę ir žvilgsniu parodė į duris, pro kurias žengė trys žandarai. Nieko nelaukę nuėjo tiesiai prie Pjero. Užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir ištempė lauk.
Miestelio ramybė buvo sudrumsta. "Tėvažudys",- rėkė laikraščių antraštės, žmonės gatvėje aptarinėjo baisią naujieną, o vakarais rinkdavosi mano kavinėje niūriai pastebeilyti į Mišelio fotografiją. Stebėjau juos smalsiu žvilgsniu ir spėliojau, kiek laiko praeis, kol ramybė sugrįš į Coravillers gatves. Ir tik senis taip geranoriškai žiūrintis, matyt, suprato, kaip čia viskas iš tikrųjų yra.
