Mes keisimės vaidmenimis.
Vienas neegzistuoja be kito;
Pats nepatyręs pažeminimo, nežinosi kaip pažeminti kitą.
Minčių srautas anksčiau sukdavęsis kaip pasiutęs, dabar sustojo.didžiausiomis pastangomis bandau jį vis dar išjudinti.PASTANGOS BERGŽDŽIOS.et.
sako nieko neturėdamas negali ir nieko prarasti, todėl visada gali rizikuoti, juk žaidi Va bank iš ne savo pinigų, nors kartais ta tikimybė, kad išlosi tave užvaldo, pradangina tavo sveiką protą ir tu net eidamas prieš save patiki, kad nieko neprarasdama savo galimybes padaugini iš milijono kartų. Deja tai tik teorija, bet praktikoje viskas būna kitaip, viskas buvo kitaip..
Vaikas pasielgęs blogai(tėvų atžvilgiu) gauna diržo, paauglys- namų areštą, arba nebegauna pinigų, kalinys netenka laisvės, susižavėjęs žmogus netenka to ko neturėjo, bet visada norėjo turėti, tuo kuo patikėjo, nors žinojo,kad tai dar vienas kalidingas ėjimas ir Va bank praloštas. Visada suklydę esam nubaudžiami, didžiausia kaina.Aš tai priimu tik todėl,kad skaudžiausios pamokos pamoko, jog kartoti savo klaidų neapsimoka, jos perdaug kainuoja, ir nevertos 90dienos šypsenos.
Savo klaidas aš užsirašau, tik ne popieriuje, o atmintyje. o jei kalbėti banaliai su kiekvienu suklydimu aš vis mažiau tampu naivcia ir atvira pasaulio siūlomoms galimybėms, ir man patikta, pikta ne ant savęs, o ant tų kurie atima galimybe iš kitų mane apgauti.Juk tik durnas kiša ranką antrą kartą į ugnį, tikėdamasisi, kad šį kartą jam neskaudės.tik durnas..
aš niekada nesakiau, kAd kažkas yra blogas.bLOGŲ ŽMONIŲ NEBŪNA, BŪNA TIK NETIKĘ JŲ POELGIAI. Užtai neikada nemokėja pykti ant žmonių, pykstu ant savęs, kad žinodamą tikimybę laimėti aš pasiduodavau naivumo akimirkai, kad šimtas pirmas kartas turi būt sėkmingas.Visada vertinu tai ką esu gavus iš jų, galų galia visas pasaulis taip ir sutvertas, kad eidamas ir klupdamas tu išmoksi aukščiau kelti kojas, o nubrozdinti keliai bus taip įprasta, kaip rytinis arbatos puodukas, o ir oda sukietės, taip kad išmokęs kelti aukštai kojas nebejusi skausmo, net jei ir krisi.Tau bus gerai, negerai bus tam ,kas bus pasirįžęs tave globoti,pakleti kai nukrisi ir nušluostyti kraują kai nusibrozdinsi kelius.Bet tada tu turėsi alibį- akmenuotas kelias, net su apgaulingais vingiais, kurie vienu metu palengvindavo tavo žygį,o poto priversdavo kristi taip kaip neikad dar nekritai, tave išmokė, kad nuoširdžių pagalbų nėra, visi pasiima tai ko jiems reikia, trūksta ir dingsta vos tu pagreitinį žingsnį.Taip turi būti, taip ir yra.
Kai nieko neturi, tai nieko ir nereikia. aš per lengvai pakeliu viską ką gyvenimas man numeta.O numeta kaip benamiui šuniui tik supuvusių kaulų...
dabar mano dienos, dabar mano gyvenimas, dabar aš turiu šypsotis, nes ryt bsu ne mano laikas, ne mano dienos, ne mano šypsena.
