Apšviesta spindulių šilumos gyvenu...
Apsižvalgau ir įsikuriu spurdančioje gyvybėje. Aš gyva!
Gyvenimo prasmė - gyventi. Kai žinosiu, kaip gyventi, įteisinsiu prasmę.
Kada? Dabar, – besidrovėdama atsako dabartis...
Vėjas, plėšdamas laukų ramunės žiedlapius, klausia, ar myliu.
Vėjo ir žiedlapių šokis...
Žmogaus kojos siekia žemę, o siela – dangų...
Nebylioji Mama gulbė kalba širdimi...Vandens atspindy mato save – savo vaikuose... Dalelė Tavęs manyje...
Banguojantis ežeras, pilnas paslapties.
Koks skaidrus vanduo, kiek daug jame gyvybės...
Šiandien naktį jaunas mėnulis tarsi gulėjo paskendęs abejonėse. Pakibęs sklando nežinojimas.
Pasitelkus svają galiu sutramdyti lekiančią tylą.
Užuovėjoj ulba tyla. Koks tylos garsas? Zvimbiantis.
Šėlstančių minčių sukūryje išmokyk skraidyti... maudytis upėje tvilkančių svajonių ...
Sukuos jausmuose, sielų artuma sklidina meilės. Apsaugota gėrio šydo kopiu aš į pasaulio viršų voratinklio siūlu.
Kam sukurti kalnai? Kad užkopus paleistum laisvėn džiaugsmo šūksnį!
Skiltelė laimės, gal ir man jos duota?
Auksinę saulę gainioju gyvenimo pievoje, Mamos dovanotoje, skinu gėles iš debesų pūkų...
Iš vėjo peršoku į audrą, iš audros - į vėtrą, iš vėtros - į viesulą...
Perstumdau debesis, kad vaizdas būtų tik mūsų...
Smaragdo žalumoj ganau akis, gal jos įgis jo spalvą?
Koketė, aukšta sidabrinė smilga ilgomis blakstienomis akimoju sužavi skardžiu juoku.
Tampu lengva... Mamos ir mano pievoje gaivu ir šilta... apsunkusių gėlių alsavimas tvyro ore...
Meilė atgaivina pievą...ji besąlygiška...
Saule, saule, padūkusi princese, kaitri ir nekantri...
Plevenančių drugelių įvairiaspalvis šokis užburia mane, pasimetu rasoj žolės... Randu pramintą taką – taurumo, kilnumo ir gerumo...
Žvaigždės akimis seki mane tamsoje. Suprantančios akys šviečia man ir dieną...
Laimės potepius palieku paveiksle. Tapau nerimstančiomis vaivorykštės spalvomis, kurios pražysta... Rieškučiomis semiu troškimus.
Apglėbiu pasaulį, nes Tu jame esi...
© Evelina Joteikaitė, 2008
