"Ar nesakiau, kad esu truputį ragana?"
"Būk žmogus, eik miegot"
"Ne, taip negalima, negalima"
Nieko bendro neturim mes su tiesa, o mieli mano likimo draugai, priversti gyventi čia ir dabar, tarp pūvančių ir dvokiančių daiktų bei vieni kitų. Ir žaidžiam savo ir kitų gyvenimais pamažu, lėtai, kartais greitai, statom ir kuriam, bet griaunam dažniau, dėl silpnumo, nesugebėjimo, nerįžtingumo, pasiduodam akimirkai ir nugrimstam į jos gličius pradmenis amžiam. Niekas niekada neišdyla, niekada neužgyja, nuodėmės prieš save neatleidžiamos. Nuodėmės. Nuodėmių. Nuodėmėms. Nuodėmes. Nuodėmėmis. Nuodėmėse.
Beviltiškai silpna jaučiant artėjančią. Vasara baigiasi rudenį, ir stingsta nerūpestingos mintys, sukasi į gniutulus ir rieda nuo kalniuko į vieną didelę duobę, ten mumifikuojasi ir nelaukia, kol jas kas pajudins. O ar jom to reikia? O mum reikia. Ir nieko nieko bendro su meile (?) ar draugyste (?) neturi grožis. Grožis yra ten, kur nėra jausmo, Grožis yra tyras ir švarus, nesuteptas emocija ir neišmuštas vilčių dėmėmis.
"Nuodėmės prieš save neatleidžiamos"
