***

DRAUGUI


Ta didelė geltona saulė, kurią tu dovanojai man buvo per sunki.
Tavo medžius su ryto rasa ir tuos pilkai mėlynus debesis aš paslėpiau. Jie lauks savo laiko.
Tu žinai, net gi tą permatomą lietų, kiaurai merkiantį pavasarį aš paslėpiau giliai širdyje.
Sau palikau tik truputėlį saulės spindulių šviesos, raudonai violetinių medžių atraižų ir daug, begalo daug laiko, kurio tu man žadėjai.
Galbūt… galbūt tu buvai išties teisus sakydmas, kad laiko nėra. Yra tik kelios amžinybės pilnos minutės, pripildytos sekundžių tėkmės. Ir taip ilgai trumpi metai vynu užliejantys tavo ir mano –mūsų - klaidas.
Tu buvai teisus sakydamas, kad ir mūsų nėra. Galbūt… galbūt dabar aš laiminga, nes liko…
Liko tavo dovanota saulė, nors ir per sunki, liko medžiai, sidabro lašais pasipuošę, debesys, siekiantys savo sparnais ištroškusią žemę ir lietus, ištaisantis tavo ir mano – mūsų – klaidas.

Galbūt…
Galbūt to užtenka, kad būtum…
(begalo laimingas).


(Laiškai sau)