Ji šoka iš lovos bet kuriuo paros metu, kad parvežtų mane namo.
Ji daug kantresnė nei tėtis, kai mokausi vairuoti.
Ji ne taip nervinasi, kai įlenkiu mašinos buferį.
Ji supranta, kad einant į vakarėlį tikrai reikia apsivilkti kažką naujo.
Ji taip pat daug supratingesnė nei tėtis, kai kalbama apie vaikinus.
Ji kažkaip sugeba rasti pinigų svarbiai mokyklos ekskursijai.
Ji organizuoja atostogas.
Ji tiki, kad vyriškiai turi atlikti puse darbų namie.
Ji gera mano draugams.
Ji atsimena, koks apima jausmas, kai visos mano draugės turi vaikinus, o aš ne.
Ji padeda naktį, kai kompiuteris netikėtai sugenda, o aš turiu iki rytojaus ryto parašyti rašinį.
Ji suteikia antrą šansą.
Ji teikia puikų taksi aptarnavimą.
Ji pamaitina mano augintinius.
Ji pertvarko savo gyvenimą, kad prisitaikytų prie mokyklostvarkarašcio.
Ji išlygina rūbus, kai vėluoju.
Ji švencia, kai išlaikau egzaminą arba mane priima i komandą.
Ir užjaucia priešingu atveju.
Ji mano, kad esu nuostabiausia/protingiausia/gražiausia pasaulyje, nors vienintelis mano geras bruožas – mano antakiai.
Ji užmiršta ir atleidžia.
Ji linki viso, kas geriausia.
Ji besalygiškai mane myli.
Ji visada šalia, kai man jos reikia.
