Menas paklausė savo geriausios draugės Realizacijos, ar save apnuoginti, ar likti tik tyliu, tvirtu užnugariu savo draugei. Atsakymo nesulaukė. Menas pats turėjo suvokti, kuo nori būti. O galėjo jis būti tik savimi.
Menininkas yra didžiausias šio pasaulio nežinomasis. Niekas nežino, kokiu būdu jis atsiranda, kokiu nuodėmingu keliu jo galvoje atpulsuoja kūrybinis skausmas. Girdėjome ne kartą, kad menas gimsta iš kančios. Vadinasi, logiška manyti, kad kančia gimsta iš meno? Viskas juk turi būti susieta, viskas turi būti kažkieno dalis, viskas turi vykti mainais: atiduoti – priimti, surasti – pamesti, išlošti – pralošti… numirti – iš naujo gimti.
Paimti teptuką, paimti rašiklį, paimti elastingą molį – neužtenka. Paimti, o tiksliau – apčiuopti savo vidinio pasaulio mikroschemą ir ją sukapoti į smulkius gabaliukus, kad pajustum širdies sopulį ir chaosą, – to turi pakakti. Menininkas nėra paprastas žemės artojas ar viliojantis ir parsidavėliškas skanėstas pataikaujančiam naminiam gyvūnui. Po visą menininko kūną dilgčioja neapkenčiamai daug – milijonai sulaužytų abstrakcijų ir tobulos formos geometrinių figūrų. Jos jungiasi viena su kita, komponuoja formas, erdves. Jos sujungia planetas, apraizgo visą paslapties šydu aptrauktą beribį kosmosą, glūdintį ne kur kitur, o tavyje, manyje, mumyse. Ir žmogaus menkam kūne joms tampa ankšta, trošku ir nejauku. Jos nori išsiveržti, atgauti kvapą ir nušluostyti prakaitu pasruvusią savo kaktą. Žmogus, menininkas, priimtą gamtos dovaną turi savo ruožtu grąžinti atgal, kitaip jo kūnas bus sudraskytas ir sunaikintas ir jis niekados neatras savęs.
Realizacija verkia nesibaigiančiomis ašaromis. Jos ištikimasis draugas Menas naikina savo draugę. Liepsna, vanduo, žemė – trys galingiausios pasaulio stichijos naikina kūrybą, realizuotą žmogaus. Paradoksalu, nes šios stichijos yra geros priemonės kurti.
Galbūt keista, kodėl žmogus taip elgiasi. Galinga jėga veržiasi visu pajėgumu, nori laisvės, ritmingo ir dinamiškai tvinksinčio, gyvybę signalizuojančio pulso. Tad kam užtverti kelią? Nemaža dalis menininkų naikina savo kūrybinius vaisius. Kad ir garsusis rašytojas Franzas Kafka naikino savo meno šedevrus. Lapas po lapo valgydino liepsnas savo rankraščiais. Dar kiti meno atstovai įsigudrino paskandinti savo kūrybinius kūdikius arba tiesiog palaidoti gyvus šaltoje ir kietoje it plienas žemėje. Argi tai ne žiauru? Skausmo kamuojamam būtina gydytis ir neversti aplinkinių kentėti, juk jie niekuo dėti. Laimei, Kafkos bendražygis Maxas Brodas nepasidavė provokacijai ir nesutiko būti skaudinamas ir kitiems neleido – išsaugojo savo draugo darbus.
Kodėl taip nutinka, kad Menas pradeda neapkęsti savo draugės Realizacijos? Kodėl nėra patenkintas tuo, kas pats yra? Kodėl save reikia deginti, skandinti ar slėpti stalčiuje ir laikyti po devyniais užraktais? Juk tiek veržeisi, tiek norėjai būti išgirstas, pamatytas ir realizuotas. Tad kodėl? Pasiaiškink!
Atoslūgis…
Nėra paprasta. Yra labai sudėtinga. Nėra pilnumos. Yra tuštuma. Vyksta užkoduoti mainai. Žmogus, piktosios dvasios, pats menininkas ar Dievas? Atsakymo nėra. Ir negali būti. Menininkas tik užduoda klausimus, atsakymai ne jam. Atsakymai sukelia šleikštulį. Pakėlus akis į garsaus menininko paveikslą nevalia atsakinėti. Atsakymo nėra. Būk geras mokinys ir visada klausk – tik klausdamas išmoksi ir atrasi save, nes atsakymų nėra. Atsakymai nemoko tavęs, jie tik trumpa stotelė – vieta, kur turi kilti kitas klausimas, paskui kitas ir dar kitas. Atsakymo nėra.
Menininkai yra kūrėjai, bet ne paveikslų, simfonijų, skulptūrų ar rašto darbų, jie kuria klausimus. Jie tai sugeba tobulai. Stovėdamas prieš garsųjį Leonardo da Vinci paveikslą „Mona Liza“ negali matyti atsakymų – jų nėra. Gali primityviai matyti merginą, ją supančius vaizdus, spalvas, nuotaiką, tik ne atsakymus. Kiekvienas žmogus savo galvoje susikuria galimus atsakymus į tai, ką mato, ką jaučia, ką girdi… Bet niekada nebus vienintelio ir teisingo atsakymo. Atsakymo nėra.
Realizacija žavisi Menu.
GRETA SIRVIDAITĖ
foto © tompetkus
