Kotryna Raudonai jau sudentė. Kotryna Raudonai visada šypsosi. Kotrynai Raudonai jau metas keistis. Kotryna Raudonai nusprendė sakyti ne:

1. Bulvėms fri.
2. Keptai duonai
3. Traškučiams
4. Matematikai
5. <...>

Tačiau Kotryna Raudonai vis dar ta pati Justina, todėl jai kartais būna linksma kartais šiaip. Kotryna Raudonai ir Justina yra vienas ir tas pats asmuo tačiau tai visiškai nereiškia, kad jos asmenybė yra susidvejinusi. Tiesiog ji yra šiek tiek išprotėjusi ir šiek tiek šizofrenikė. Jai kartais atrodo, kad mėlyname radiatoriuje gyvena Mikė pūkuotukas, ir visai nesvarbu, kad mėlyno radiatoriaus ji neturi. Jai tiesiog atrodo. O gal ir turės, nusipirks per išpardavimą RIMUKE arba NORFOJE, nes pakeliui. Tiesa pastaroji švyti net penktame aukšte, visai mistiškai kaip – orfa  ir dar xl, čia panašiai tas pats kas būtų kubu ar šiaip koks laipsnis, kuriuos kažkada mokėmės per matematiką. Dabar matematikos nebėra. Taip kartais nutinka. Skaičiai praranda esmę, o laikrodžiai tampa vėjiniai. Žmonės Kotrynai sako, kad tai žavinga. Ir dar Kotryna mėgsta kalbėtis su juo,  vėju, ypač tomis minutėmis, kai jis būna į kairę. Šypsokitės sako ji, net tada, kai norisi labiau verkti. To užtenka, kad gyventume truputį amžinai. Vakaras šiltas, ramus. Ruduo gi. Rudenį Kotryna Raudonai yra šiek tiek labiau patriotė nei paprastai, kažkokia mistiškai paveikta lapų kritimo ceremonija kiekvienais metais priverčia ją atsakinėti į galimus egzistencinius klausimus. Rytojus, kai skaitysi tai jau bus porytojus, arba dar vėliau, yra pasaulio pabaiga. Bet po jos mes eisime kepti blynų. Su cukinija ir cukrumi. Blynais moku interneto naudojimosi sąskaitas, minutė – du blynai. Biznis ohoho ir dar net sotus.

Šiandiena yra porytojus: arbata vadinasi MIRTA meduoliai  - POEZIJA. Koks skambesys, koks gražus derinys. Pastebėjimas: studentiškai pigu. Tokius pat meduolius su draugais perkame jau šešioliką dienų, nes tai labai prieinama prekė kai norisi kažko greitai prie arbatos. Tiesa, jau tris kartus svajojau, kad atėjus į rimuką pamatyčiu, kad jie pabrango ir tapo studentiškai nebeįperkami. Na bet šita diena dar išauš. Aš tikiu. O dabar valgysiu valgysiu, nes nu ar turiu kitą pasirinkima? Grįžkime prie poezijos. Kažkodėl rašydama tai akyse regėjau žiogelius. Tuos mažus strykčiotojus, kuriems niekas niekada nepataikauja.

<...pildoma...>