Šiandien supratau, kad nemėgstu atgailaujančių ar besižeminančių vaikinų. Pirmenybę teikiu pasikėlusiems niekšams, kurie vis tik sugeba kažkaip apsukti galvas ir savo solidžiais, kartais nuvalkiotais, juokeliais atsiprašyti, neatsiprašant.
Visada sakiau, kad man tas pats koks vaikinas, svarbu, kad jis būtų vyriškas, tiek savo povyza, tiek elgesiu. Vyriškas tas, kuris sugeba priversti šalia jo pasijusti saugia moterimi. Ir visai nereikalauju jokių buitinių įgūdžių ar apsipirkinėjimo kartu, man tik reikia, kad reikiamu metu jis būtų reikiamoje vietoje.
Turbūt ilgai dar teks palaukti.
Ak.
O kol laukiam, gal kam arbatos puodelį?
