Užeis žiema, apklostys patalais baltais ir šaltu bučiniu migdys.
Sustingusiam pilkam mieste vėl varnos pešis dėl duonos trupinių.
Pavasaris ateis, pabudins ir už rankos vesis kilimu žaliu.
Dangui plazdės vėl vyturiai jie džiugesį skambiais balsais dalins.
Po to ir vasara įžengs per slenkstį spindulių skaisčių.
Už stalo pasodins, vaišins ramunių arbata su medumi saldžiu.
Ir vėl sugrįš ruduo, vėl medžiai mes lapus.
Vėl rašalo šaltais lašais, ant jų eiles rašys lietus.
Vis keisis ir sugrįš šie keturi svečiai.
Kol gležną kūną žemė apkabins
Ir baigsis mano rūpesčiai.
