Lahič - miestelis Kaukazo kalnuose, Azerbaidžano teritorijoje. Garsus savo paveldu ir istorija - žmonės ten gyvena tūkstantmečius. Lahič beveik atskirtas nuo pasaulio - į jį patekti galima tik siauru kalnų keliuku, kuris palijus tampa iš dalies arba visai nepravažiuojamas. Vietiniai pasakoja, kad žiemą po gausaus sniego kelis mėnesius praktiškai gyvena atskirti nuo civilizacijos.
Kai situacija tokia nelengva, kaimelis turi išgyventi savo jėgomis. Todėl nenuostabu, kad čia kiekvienoje troboje gyvena ir dirba meistrai. Patys geriausi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, gydytojai - tai Lahič pasididžiavimas.
Mums pasisekė čia apsigyventi vietinio žmogaus šeimoje, kuris priėmė du keliautojus iš "Pribaltikos" labai šiltai ir aprodė tiek visko, kad daugiau nebuvo galima ir tikėtis.
Keletas kadrų.
Geriausias kaimo restauratorius. Žmogus auksiniais dantimis. Randa seną "samovarą" ir per kelias savaites iš jo padaro auksu dengtą šedevrą už kelis šimtus JAV dolerių
Geriausias kaimo kalvis. Padaro viską, ko paprašo žmonės. Džiaugiasi, kad gali dirbti savo malonumui, bet truputį liūdi, kad sūnus jo amato jau nebenori perimti. Ant savo peilių, žirklių ir kitų dirbinių mėgsta palikti "parašą" - savo arba savo tėvo prekės ženklą.
Geriausias kaimo siuvėjas. Aklas ir visiškai negirdintis žmogus, kuris vaikšto kaimo gatvėmis be lazdos, turi savo dirbtuvę, kurioje padaro neprilygsamus diržus arkliams pažaboti. Malonu ir keista stebėti jo darbą - viskas atliekama, jaučiama ir mąstoma rankomis.
Geriausias kaimo šeimininkas. Mus priglaudęs nakvynei žmogus, nepagailėjęs visos dienos, kad spėtume pamatyti viską, kuo Lahič didžiuojasi. Turi savo krautuvėlę, kurioje nieko nepardavinėja. Sako, kad jam patinka čia tiesiog ateiti ir atsigauti, žiūrint į savo sukauptus daiktus, tarp kurių yra ir tikrų brangenybių.
Keletas meistrų dirbtuvių ir parduotuvėlių. Čia, dulkėmis nukloti, ilsisi šimtai tūkstančių JAV dolerių aukso, vario ir kitų metalų pavidalu.
