- O baltoji, o stora karve, mėšvabali.. - vapėjo jis, susikrovęs smirdinčias kojas ant stalo, - Nešk ant stalo, boba! -riktelėjo, ir vėl išnaujo, lyg naujagimio mantrą: - O baltoji, o stora karve, mėšvabali..
Girgžteli durys, į vidų įslenka lyg ir šėšėlis, patylom, minkštais žingsniais.. Iš virtuvės sklinda padriki riksmai ir sutrupėję žodžiai, jis, palei žalią koridoriaus sieną slenka prieblandoje, rankoje laiko peilį.. kartoja, lyg naujagimio mantrą:
- o baltoji o baltoji, mano stora karve, tavo mėšvabalis, užmušiu o-o-o, - suvaitoja ir griebiasi už peilio, klyno, gerklės. Visą šešėlio kūną sutaso, keliai jojo linksta ir jis pamažu, lyg grimsdamas į medų susmunka ant ąslos. Virtuvėje skimbčioja įrankiai, storu bosu, perrėkdamas kitus užbaubia vyras:
- Aš, Kazys, jau trisdešimt metų gyvenu su savo boba. Šiandien čia susirinkom visi, draugai.. - šypteli jis, dairosi aplink kraujuotom akelėm ir žaviu kreivu šypsniu viepias, - susirinkom ją pasveikint su jubiliejum, ir atšvęst nes ta mano boba..
Koridorius, aklina tamsa už lango, tyliai spengianti naktinė lempelė palei praviras duris.
- Nes mano boba labai gera, boba! - užbaigia diedas primyžtom kelnėm ir riebaluota nuo spirgų valgytų užvakar barzda.
Ryškiai violetiniais plaukais, su karoliais ir suknia, išsprogusiom kojų venom už stalo laikosi Marytė, ji laiminga, nes šiandien jai suėjo šešiasdešimt. Žinoma, dėl Kazio truputį nesmagu, norėtusi jį kaip nors nuvilkti iki lovos, kad išsiblaivytų ligi ryto. Šalia Marytės, po dešine puse sėdi jos dukra Mildutė, bet ji jau sapnuoja, ir jai ramu.
Koridoriui paskutinį kart žybteli lempelė, ir visą skurdžią patalpą užlieja tamsa. Jo gerklę, visai skurdžią gerklę užlieja raudonis. Tampomas konvulsijų jis gargaliuoja, virtuvėje rėkia supykęs Kazys, supratęs, kad jį nori išprašyti. Lauke švinta, susmegus trobelė atrodo tarsi paskendusi krūmuose, apleista, tik vienam lange šviesu. Sode pūna obuoliai, prie PARDUOTUVĖS visą parą snaudžia girtuoklis. Marytė primigus, ranka parėmus raukšlėtą veidą, Kazys nuvirtęs ant kanapos.