Atsibundi, tik pramerki akis ir supranti, kad diena šūdina. Šūdinai šūdina. Atrodo lauke tiek gyvybės, tiek veiksmo, jėgos, emocijų, o tu kambary tarp keturių sienų, ir tu jiems nepriklausai. Nesupranti savo minčių. Gyveni savo paties sukurtam kalėjime...iš ko jis pastatytas? Baimių, paranojos, nerimo, nemigos....
Ech. Kaip nemėgstu kartais būti
