|
| |
| | Kai h = 14,5, o km = „Mamma mia!!!“ arba „Koks velnias mane nešė taip toli!“ Autorius: | 2009 01 23 22:33 | Žiūrėta: 7686 Visa tai ką skaitysite po brūkšnio buvo aprašyta 2008-10-23. Dabar tiesiog įkėliau ir čionai, nes žinau, kad tikrai bus daugeliui įdomu.
____________________
Sumąsčiau, kad gana savaitgaliais miegot iki pietų, po to, kai su kaimynu atsimainėm objektyvais. O buvo taip, kad bešnekant užsiminė apie vieną gražią vietą, kurią buvo tądien su dviračiu aplankęs ir su maniškiu objektyvu fotografavo šį tą. Kadangi aš niekur beveik toliau savo miesto nosies nebuvau iškišus, tai diskusijos apie tai buvo paliktos. Nes nu bliaaamba, neturėjau jokio žaaalio supratimo kur ta vieta yra.
Parėjau namo ir galvoju - gana! Noooriu kur nors nueiti. Taip ilgiau tęstis negali.
Tad ėmiau austi mintį apie kelionę iki Monticolo (tar. - Montikolio) ežero. Nueiti iki jo mano norėta gan senokai. Netgi ir žemėlapį iš kaimyno pasiskolinusi iš žyyyymiai anksčiau turiu. Tačiau vis nutikdavo taip, kad tai lietus lyja, tai pati be sveikatos, tai dar kas nors. Žodžiu, patiesusi žemėlapį ant grindų, planavausi pamažu per vienus kalnus pasiekti Laives miestuką, tada kirsti Adige (tar. - Adidže) upę ir kilt vėl į kalną kuriame ir yra tas ežeras. Kadangi nemėgstu grįžti tuo pačiu keliu kaip atėjus, tai plius minus primečiau kaip eisiu atgal priklausomai nuo situacijos: nuovargio, paros meto.
Taigi, tas žvėriškas 2008-10-05 sekmadienis.
6:00 padjomas. Stebuklingai greit išsigrūdau iš lovos. Lauke tamsoka. Patyliukais, stengiantis neišbudinti miegančios šeimininkės, susiruošiau. Kaip visada su savim vanduo, truputis maisto, fotikas, štatyvas bei žemėlapis.
6:50 dingimas iš namų. Miesto gatvelės tuščios. Gal po pusvalandžio pasiekiau vieną iš Bolzano ribose esančių pilių. Jinai praktiškai yra tiesiai aukštyn nuo mano gyvenamos vietos. Ale gi, kai kalnas, tai tenka iki jos eiti vingiuotais takais. Prie šios - Flavon pilies mane pasitinka rodyklė, kurios nurodyta kryptimi ir patraukiau. Keliaudama per mišką rinkausi ant žemės nukritusius tuos valgomus kaštonų, kurių dabar pats tas metas, kai vilioja jų kepamų kvapas turistus mieste. Taigi, į tašiuką vietoje fotiko kroviau it burundukas tuos kaštonus. Akmenukais grįstas takelis pamažu vedė vis aukštyn ir aukštyn. Užvertus galvą į uolienas juokdamasi galvojau: "Niu, merdžyna, niu kur tu susiruošei!".
Bolzano švintant. Uolos.
Priėjus arčiau prie uolų užmačiau kibukus. Mda... vadinasi čionai laipiojama su virvėmis per uolas. Tačiau pažiūrėjus į priešingą pusę, net atšokau. Neatsargus žingsnis ir važiuoji strimgalviais žemyn. Žodžiu, gerokai reik būti pakvaišusiam, kad lipt į uolą tokioj vietoj. Taigi, atsargiai, kuo arčiau uolos, pėdinau takučiu. Vaizdai, tai nerealūs. Kalnai kalnai kalnai. Gaila, kad neturiu jokio gradacinio filtro, nes laaaabai jau didelis skirtumas tarp dangaus ir žemės. Kitaip tariant, jei vienas normaliai, tai kitas "sudegęs" arba "pajuodęs" iki tiek, kad nebesimato detalių.
Ten - Bolzano, čia - takelis palei uolą. Akmenimis grįstas takas.
Slėnyje tūnantis Bolzano. Kalnai.
Beeinant oras ėmė vėsti. Šalo rankos. Radijas buvo kelis kartus užsiminęs apie minusinę temperatūrą kalnuose.  Kaimuke, kažkur aukštėliau varpai skambino jau 9:00 ryto. Netoliese išgirdau upeliūkščio čiurlenimą.  Tuo metu jau buvau išėjusi iš žemaūgio ąžuolyno giraitės ir kiūtinau asfaltuotu keliuku.
Upeliukas.
Neilgai trukus priėjau rodykles. Užrašytos valandos nelabai džiugino. Jetus... trys valandžiukės iki Laives"O tai kiek tada laiko nuo ten iki ežero ir paskui namo... Gi noriu kaip ta skruzdėlytė greituolytė su saule namo parsirast.". Pažymėtas takas vedė per pievas, kuriose augo tie valgomų kaštonų medžiai. Kadangi jie priklausė kažkam, tai vis kur nors užmatydavau lentelę su užrašu, jog draudžiama juos rinkti. Beje, tiek dygliuočiai šiek tiek priminė padarus iš filmo apie gremlinus. Dar užtikau keletą pelynų (karčiojo kiečio) krūmelių. Jaučiausi taip, tarsi kaime Lietuvoje: "Wow, jie ir čia auga!". O kur dar maniškis juokas, kai sugebėjau užsižioplinus į galvijo tortuką įlipti. Ties viena vieta atsivėrė toks vaizdas, kad stabtelėjau juo pasigėrėti. Puikiai matėsi tas miestukas link kurio ėjau.
Nukritę kaštonai. Kaštonas ant medžio. Kalnai, slėnis, kurio kairėje pusėje tūno Laives miestukas.
Vėl įslinkau į mišką. Ech, rudenėja. Lapai tik keičia savo spalvą. Po gero pusvalandžio išgirdau šniokštimą. Joa, ir vėl kažkur netolies vanduo teka. Tik staiga statėjantis takas vertė truputėlį sunerimti. Kas bus, jei bus taip, jog pereit negalėsiu. Tačiau pamažu pamažu per tuos akmenukus leidausi žemyn. Žinoma, prieš tai, susidėliojau viską taip, kad rankos būtų visai laisvos, jei tektų čiuožt žemyn taku ant subinės.
Takas į miško tankmę. Status takas, kuriuo leistasi žemyn.
Saulės miške mažoka. Vėsu, drėgna. Tai vienur, tai kitur veržiasi vanduo. Ant uolos šono dėmesį patraukė šviesos ruoželis skindantis ant samanų. Kuo labiau leidžiantis žemyn, tuo labiau takas darėsi vandeningesnis. Tiesa sakant, jau buvo dzin, kad po kojomis vanduo telkšo ir, kad galiu sušlapti. Bešokinėjant per akmenukus pasiekiau aš tą šniokštulio kaltininką upelį. Iš garso tikėjausi, kad bus žyyymiai didesnis, tačiau stipriai suklydau. Medinis lieptukas per upeliuką. Šalia kažkokie griuvėsiai. Žvyruotas keliukas jau vedė aukštyn. Priešais kalnas, kuriuo mano ateita. Statuma tenai - nežmoniška. Kadangi ėjau miško giluma, tai viso to kaip ir nepasijautė. Tačiau tikrai susimąsčiau ar kas nors mane apskritai rastų jei sprandą nusisukčiau. O gi niekas, nes viena sau kai katinas išdūmiau niekam nieko nesakius.
Samanos. Upelis. Uolienų viršumi miškas želia.
Vėl priėjau gerą, lygų kelią, vedantį link atviros vietos. Kartkartėmis po kojomis pasimaišiusius kaštonus pasiimdavau nuo kelio. Tolumoje besimatančios snieguotos kalnų viršūnėlės labai teigiamai veikė nuotaiką. Prie keliuko, kaštonų prikritusioje pievelėje gulėjo pora jaunų galvijų. Buvo smalsu, kas gi netoliese skambaliuoja, nes šitie tai visiškai ramūs ir be varpelių buvo. Dar kiek paėjėjus išvydau asiliuką! Tai va, kam varpas ant kaklo pakabintas.
Galvijai. Asiliukas. Bolzano (na, jis nėra taip toli kaip atrodo fotografijoj - čia paprasčiausiai bandyta prigriebt plačiu kampu).
Buvo jau beveik vidurdienis kai priėjau sodybą. Kadangi jinai manęs visai neviliojo, tai keliavau sau toliau. Keletą prinokusių graikiškų riešutukų prigriebiau nuo žemės. Jei ne ta šlykšti, pajuodusi ir tepanti žievė, tai tikrai būčiau ir daugiau pačiupusi. Tiesa, pradėjau sutikti turistus vokiškai besisveikinančius. A ne per ilgai anie miega. Vinguriuodama takeliu žemyn radau ant žemės prikritusių obuoliukų. Ale, kai aš vaikučių neturiu, tai ir nerinkau į maišą kaip tas zuikis iš multiko. Paėmiau tik vieną ir krimsdama leidausi žemyn.
Sodyba. Sudžiūvėlė kažkokia.
Leidausi ir mintyse save keiksnojau. Tiesiog jau buvo metas, kai kairės kojos kelis priminė save. Pamiškėje susiradau šaką, kurią naudojau kaip lazdą. Vis tik galvoju, kad man neprošal būtų įsigyti tas lazdeles, su kuriomis gan dažnai regiu turistus. Iš tiesų, pasiėmus šaką šiek tiek palengvėjo leidimasis. Tačiau vis viena turėjau būti atsargi. Prieš įlendant vėl į mišką, pastebėjau "namuką" medyje. Na, Lietuvoje, tai tokiuose medžiotojai įsitaiso, o čia? Irgi? Po kokio pusvalandžio nusprendžiau prisėsti ant suoliuko ir patiesus kojas pailsėti. Na, ir žinoma, papietauti - užkrimsti sausainukų.
Namukas medyje. Musmirėkas - vienintelis sutiktas grybas.
Buvo gal truputis po pirmos, kai nusileidau iki Laives. Prasidėjo linksmasis, mat reikėjo susirasti kelią, taką ar kas ten bebūtų iki Adige upės, kad galėčiau pereiti per tiltą. Žemėlapis rodo viena, o realybė visai kitokia. Paprasčiausiai perėjimai keliose vietose nebegalimi per geležinkelį. Nu ką, spėjimo būdu iki vieno akligatvio... Atgal... Dar kitur... Matau tą tiltą, o kaip iki jo prieiti?! Ir juokas imti ėmė, ir pyktis. Šutinant keliuku palei obelynus, nosiukas maniškis tik žemym, žemyn... Kelias baigėsi atvesdamas iki sodybos. Stoviniuojant ir galvojant ką toliau daryt pagyvenusi moteriškė išėjo pasiteirauti ko ieškau. Jinai kalbėjo vokiškai, sugebėjau šia kalba pasiteitauti ar kalba itališkai. Nius, tai jinai savo anukę atsikvietė angliškai mokančią. Tik kažkaip man pastaruoju metu žymiai lengviau itališkai susigaudyti kas kur. Prisijungė dar vyriškis, kuris ir išaiškino kaip man nukeliauti iki to "kvailo" tilto. Žinoma, šeimynėlė nusistebėjo, kad aš atėjau pėstute net iki Laives ir, kad ketinu pasiekti Monticolo ežerą. Tad, padėkojusi už pagalbą, iškeliavau atgal. Kadangi sugebėjau pražioplinti vieną perėjimą esantį prieš geležinkelio stotį, tai susigaišo nemažai laiko ir bereikalingas kilometražas padarytas. Svarbiausia buvo, kad pagaliau 14:40 stovėjau ant tilto virš autostrados, kas reiškė, jog daugiau blūdijimų nebus. Priešais ateinantis senukas nesusilaikė manęs neužkalbinęs. Tiesiog aš jį ties kažkuria vieta aplenkiau kartą, o dabar ir vėl susitikom. Pasirodo tas praktiškai kiekviena diena padaro ratuką besivaikščiodamas ir žino kur ką galima pereiti.
Autostrada. Obelynai ir kalnai. Kalnai liekantys už nugaros.
Eiti buvo gera. Lygu. Nesusilaikiau ir nukiūtinau prie Adige upės užmačiusi ją šalia ir takiuką link jos. Senokai tokius kiekius vandens jau buvau bemačiusi. Dar truputis kelio ir jau buvau prie tilto nutiesto per upę. Tai buvo tarsi kelionės vidurio taškas, pasiektas 15:30. Jeigu dabar pat būčiau užsigeidusi grįžti namučio į Bolzano dviračių taku, tai tebūtų tik 8 km. Visai nedaug. Iki tol nebuvau padariusi nei vienos foto su savimi, o čia, man besėdint ant tilto pasimaišė tėtukas su sūneliu. Užsimaniau ir aš foto su šita upe ir tolumoje stūksančiais kalnais. Tad visai be jokių parkių priėjau ir paprašiau, kad mane nufotografuotų. Velniškai geras jausmas yra suprasti, kad nebebijau klausti, prašyti. O dar prieš gerą savaitę būdavo vos ne tragedija.
Adige upė bei autostrada per ją. Iki Bolzano 8 km. Aš.
Su šypsenėle pasišvilpaudama artėjau prie kalno, kuriame tenai aukštai Monticolo ežeras įsitaisęs. Rodyklė su man reikiamu užrašu išvis pakėlė ūpą. Juk dar truputis kelio ir būsiu ten kur suplanavusi. Tik čia vėl, truputį su žemėlapiu prasilenkiau. Einu einu, tik žiūriu, kad kažkas ne taip. Tiesiog namų blokas ne taip vadinasi kaip man reik. Atgal, ir iškart ieškojau ko nors, kad pasiteirauti, nes nesiruošiau spėjimo būdu ieškotis, kur tas takas. O jis pasirodo gan gudriai pasislėpęs. Palei namo sieną laiptukais palypėjus pasimatė žymuo. Be pagalbos kažin ar būčiau radusi. Puff... Ieškojausi vėl šakos vietoj lazdos, nes kitaip jaučiau, kad gali būti man ameno. Lipau labai palengva. Buvo pakankamai statu, vingru. Dabar gėrėjausi kalnais esančiais priešais. Mintyse buvo tik viena: "Nu ir pasiutus merga. Šitokį kilometražą užsimanius įveikti!".
Namukai už kurių yra pasislėpęs takas. Kiemukas. Kalnai.
Užtikusi suoliuką, ant kurio klestelėjus galima mėgautis vaizdu į kalnus, stabtelėjau užkrimsti. Žinojau, jog dar koks pusvalandukas ir būsiu prie ežero. Kažkokį keistą tipažą besileidžiantį sutikau. Bešnekant itališkai apie kalnus, ežerą ir šiaip, tai galų gale vos ne primygtinai siūlėsi į kompaniją crazy pasivaikščiojimams ne tik dabar, bet ir ateityje, bet aš nea, ačiū nenoriu. Galiausiai pasakiau jog turiu draugą. Greičiausias būdas atsikratyti nepageidaujamais tipais.
17:00 pagaliau aš prie Monticolo ežero!!! Apie koją tai galiu pasakyti tiek, kad buvau vos ne kai šliubis Indriušis. Lėtai su lazdike varlinėjau ne vien tik palei šį ežerą. Šalia jo yra dar kitas, vadinamas Piccolo Monticolo (Mažasis Montikolio). Tikras smagumėlis pasiekti užsibrėžtą tikslą. Prie ežeriukų praleidau valandžiukę. Velniškai gražu. Žinoma, buvau ir prie tos vietos, kai pirmą kartą maudžiausi jame, atvykusi kartu su kaimynėliu bei drauge.
Monticolo ežeras......
Gražu, tai gražu, tik klausimas kaip namo parsirasti.  Išėjus prie keliuko ir pažiūrėjus į autobusų tvarkaraštį geriau nepasidarė - nebevažiuoja padlos, o jei ir važiuotų, tai šiek tiek pro šalį. Kadangi tąkart grįžtant nuo ežero su mašina sėdėjau priekyje, tai kelią gan gerai įsiminus buvau. Taigi, apsišarvavus kantrybe ėmiau kulniuoti keliu, kur mašinos retokai bevažinėjo, nes vakaras, nebe maudynių sezonas. 
19:00 - metas kai ima temti, o aš jau valanda kaip einu namo juokdamasi iš savęs. Žinojau, kad taip eidama turiu prieiti miestuką, o jame, pirmas pasitaikęs eismo žiedas bus su rodykle į Bolzano. Taip pat tenai šalia yra dviračių takas, galintis nuvesti irgi į Bolzano. Taigi neilgai trukus pasiekiau miestuką ir be problemų susiradau tą dviračių taką.  Beje, jei mašina važiuojant, tai tik 6 km iki Bolzano. Už miestuko ribų jau ėjau kaip katė. Tamsu, tik matosi tos baltos juostos išpaišytos. Perėjusi apšviestą tunelį prisėdau užkrimsti - galutinai sausainiakus sutašiau. Woops... Atsistoti truputį problematiška, o manęs dar laukė nemaža kelio atkarpa.
Gal prieš 20:00 pasimatė švytintis kryžius. Jeee!!! Net gera paliko. Toks jausmas, kad jau beveik kaip ir namie. Nors dar iki pasieksiu savo lovą reiks paėjėti.
21:20 įžengiau į butą. Norėjosi tik kažko šilto greito ir skanaus užkrimtus griūti lovon. Ką ir padariau.
Manoji "autostrada" namo. Dviračių tako tunelis. Bolzano.
2008-10-06 pirmadienio rytas. Bliaaaamba... Vos išlipau iš lovos. Nepaėjau visai. Jei ne valerijonas vonioj šalia veidrodžio, tai taip būčiau ir nusileidusi ant grindų. Nerealiai negera buvo pasidarę, rankos tik užtirpo. Valerijankės tai tiesiai iš buteliuko gurkštelėjau, šiaip ne taip kamštuką atsisukusi su tirpstančiomis rankomis. Maniau, jau bus chana. Atgal iki lovos niekaip nebenueisiu. Turbūt vaistai padėjo sukaupti visas jėgas bei pakeliui prigriebus saviškę vaistinėlę nenugriūti pakeliui. Į lovą tai virste įvirtau. Po keleto minučių pasidarė kiek geriau ir ėmiau naršyt po vaistus. Jėga, validolis su mamos užrašytomis instrukcijomis pasipainiojo po ranka. Pusė jo po liežuviu ir toliau drybsojau lovoje galvodama kaip virtuvę pasiekti, kad vandens įsipylus galėčiau išgerti kitus vaistus, kurie skausmą malšina ir veikia visą parą. Vargšai mano keliai, po pernykščio kritimo įlūžus grindims, nebegali pernešti ilgų distancijų. Tikiuosi tai buvo mano paskutinė tokia ilga kelionė pėstute. Tiesiog po kalnus daugiau šešių valandų negali mano keliai ištverti. Ištirpus validoliui atsigavau ir išgėrusi kitus vaistus griuvau miego dar keletui valandų. Tiesa, pirmadieniais po pietų einu gi aš pas vaikučius valandai. Žodžiu, buvo didelis klaustukas, ar galėsiu pas juos nueiti. Pamiegota mano buvo iki kokios 13:00. Vaistai veikė gerai. Nors ir labai lėtomis apsukomis, tačiau galėjau paeiti. Taigi ir pas vaikučius išsiruošiau kiek anksčiau nei įprasta, kad laiku nukiūtinčiau. Parsiradusi namo vėl drėbiausi lovon. Su vaistukais teko draugauti dar tris dienas.
Dabar galvoju, nu naaafik, nu tikra pamišėlė. Tačiau šiomis dienomis noriu kur nors vėl išrauti. Tik kaip? Dviratį prigriebus iš ko nors, ar pėstute kur vietoje prasisukti.
Dėkoju už kantrybę bandant viską perskaityti.
Tykšt!!! | 2009-01-24 radegunda: fantastiškas aprašymas:)
čia tai bent dienoraštis:)
žinok, tavo vietoj tą patį daryčiau - eičiau, keikčiausi, kad ėjau, gulėčiau be sąmonės ir vistiek eičiau... | | 2009-01-24 lashiuke: radegunda, ačiū ;) iš tiesų, tai ką nors rašyti būdavo didžiausia problema per lietuvių kalbos pamokas (gan dažnai paduodavau tuščią popieriaus lapą :)). Tačiau dabar negaliu palikti kelioninių fotografijų be išsamaus aprašymo. Taigi, tikrai bus dar ne vienas aprašymas iš archyvo arba šviežienos. ;) |
| |
|
