Rytas.Labai ankstyvas rytas.Laikrodžio rodyklės rodo be 15 min. penktą valandą.Tyliai ropščiuosi iš lovos.Apsirengiu,į kišenę įsimetu “Off” flakonėlį ir nusikabinęs nuo vinies fotoaparatą išslenku į lauką. Pagaliau pamatau tai ko laukiau keletą dienų.Virš pievų plaikstosi vos pastebimas rūkas.Vadinasi rasa bus stipri,vadinasi yra šansas nufotografuoti rasotą drugelį....
Susikūprinęs brendu per aukštą žolę.Kelnės iki kelių iš karto kiaurai peršlampa.Darosi vėsoka.Lauke tik +8C.
Pakrūmėje lyg skėriai užpuola kraujo ištroškusios uodės.Ot rūpužės,na nieko........pasipurškiu iš flakonėlio ir iš karto kažkiek ramiau.
Praeina pusvalandis,o aš niekaip nesuprantu kur pradingo drugeliai.Iš vakaro jų buvo pilna pieva, o dabar nerandu nei vieno.Keičiu taktiką.Dabar einu nesusikūprinęs,o.....keliaklupsčias.Rasos lašeliai lyg maži perlai kabo ant žolės viršūnių.
Pagaliau prieš pat nosį pamatau žiogą.Vargšas visas permirkęs ryto rasoje,vos vos krutina ūsus.Padarau keletą foto ir vėl sliūkinu toliau.
Akys pripranta kaip grybaujant ir pradeda reaguoti į reikiamus objektus.Štai sraigė bando nuvalyti kelią nuo rasos.
,dar toliau vikšrelis užkluptas šalto dušo prie vakarienės stalo.
.Pagaliau ir pirmas drugelis aprasojusias ūsais.
Lyg sraigei bešliaužiojant po šlapią pievą nepastebiu,kad praėjo jau keletas valandų.Laikas baigti foto sesiją,nes jau ir vėjelis pakirdo iš miego.
Bet tikrai žinau,kad dar nekartą kelsiuosi auštant,basa koja tikrinsiu ar yra rasa ir lyg mažas vaikas šliaužiosiu po pievą....