Hū. Grįžai iš atostogų? Prisivarei visokio muilo į ausis?
Aha, kaip tik kai važiavom ketvirtą dieną dviračiais, sakiau jam, čia – muilagėlės, iš jų močiutės virdavo muilą. Paskui man suskaudo alkūnė ir numetusi dviratį, nuėjau į miškus. Ten vorai buvo prigaminę daug spąstų tokioms užsispyrėlėms gaudyti. Vienas voras mane ir sulaikė: įsitaisęs tarp dviejų pušų, lingavo vėjo ritmu kartu su voratinkliu ir žiūrėjo didelėmis akimis. Aš irgi į jį žiūrėjau, stovėjau ir žiūrėjau, kol vienam iš mūsų atsibodo.
O ten miške tik vorų būta?
Būta ne tik vorų, mačiau plakatą, kuriame prašoma nešerti šerno ir kitam pasakyti, jog nešertų. Vėliau gavau iš Tomo žinutę, kad tikrai yra labai daug šernų ir jie iššoka į kelią, bet man, tiesą sakant, nepasitaikė. Smarkiai dėl to neliūdėjau, užtat paliūdėjau dėl kitko. Prašiau suorganizuot man briedį, su dideliais ragais ir drėgna nosim, sako, tuoj tuoj iššoks briedis, bet neiššoko. Jis dažnai sako tuoj tuoj. Paskui nusipirkau dvi vienodas atvirutes su briedžio galvom, bet palikau jas ne savo knygoje, reikės priminti, kad grąžintų. Primenu.
Kažin Nidoje visi miško gyvūnai šokinėja?
Ne nu tai jo. Bet kiek žinau, jeigu akmuo su spygliais, tai jis dar ne ežiukas.
Ir ne bomba?
Ir net ne bomba. O bomba gulėjo paplūdimyje. Iš tikrųjų, tai buvo visai ne bomba, bet jai patiko, kad žmonės pagalvodavo, jog ji vis dėlto yra bomba ir su pagarbiu baimingumu neliesdavo jos, pasitraukdavo kiek atokiau, atokiau ir likdavo pasitraukę. Paskui dar buvo keletas radinių, bet išmesto į krantą ruonio nematėme, nors ir kaip klausinėjo pakrantės tarnyba. Tada aš pagalvojau, kad jei ruonio nėra, reikia juo apsimesti ir pradžiuginta tos minties kūlversčiais nuriedėjau palei jūrą.
Ir kur nuriedėjai?
Kaip ir visuomet – į 33 kambarį. Kai išvažiavo Rūta su sese ir draugu, į mūsų kaimynystę atsikraustė miela mergina ir dryžuotas jos draugas. Pastarasis dar turėjo akinius juodais rėmeliais ir mėgo junginėti dainas savo nešiojamajame kompiuteryje. Kai užleisdavo kokią popelektroninę, taikydavosi prie skardžiabalsės vokalistės ir keliais tonais žemiau kartodavo tą pačią frazę – „I want to eat, I want to eat, want want want to eat your, I want to eat your pudding“.
Do you want to eat your pudding too?
Yes, please. Bet aš dažniausiai rinkdavausi tarp morkų pyrago su riešutais ir morkų pyrago su aguonomis. Rytais gėrėme skystimą, kuris likdavo po pomidorų su grietine, o vakarais mums atnešdavo po cepeliną, o tiksliau – didŽkukulį.
O Nidoje yra plekšnių?
Yra truputį. Plaiksto savo ilgus plaukus, linguoja liesom rankelėm ir kojelėm. Bet jas gali pamatyti tik sekundės dalį, kol vėjas nenuneša.