Kai žmogus viską turi, tada prisigalvoja visokių dalykų, kad pakeistų savo buitį.
Tada buitis tampa mažiau buitiška :)
Gal todėl ir susigalvojau savo buitį šiek tiek apsunkinti. Sugalvojau sau uždavinį - praleisti dieną be veidrodžio. Iš tiesų, tai žinau, kad mano aplinkiniai žino ir mato, kiek daug laiko praleidžiu prie jo, kad jis man tapo įpročiu. Šito neneigiu - gyvenu smarkiai mergaitiškai, rytais negailiu savo miego sąskaitos ir dieną pradedu dar daug daug anksčiau nei prasideda pamokos. Tad ši diena - geras iššūkis man.
Jei būtų galima įrašyti tos dienos mano visas mintis ir emocijas, tai dabar girdėtum keiksmus ir peikimus, meiles ir siunčiamus oro bučkius šitai sugalvotai idėjai, didelius įpročius skuosti prie veidrodžio.
Kaip atrodė mano diena?
Nuėjau miegoti gerokai anksčiau, kad po 00 h. nebeturėčiau pagundos pažvelgti į veidrodį, tad dideliam mano pasitenkinimui, leidau ramiai sau prieš miegą pasitepti veidą kremu su didžiule viltimi išsimiegoti bent jau ramiai prieš neramią ir pasiryžimų pilną dieną. Iš tiesų, tai taip nebuvo. Miegojau prastai. Prastai gal net ne tas žodis :) Bet, kai jau paryčiais užmigau ir staiga teko keltis, tai dieną pradėjau mintimis "Be veidrodžio... Deimante, kodėl Tu visada tokių nesąmonių prisigalvoji??!" (šauktukų turėtų būti daugiau, nes galvoje tiesiog ūžė :) ) Bet atsikelti iš lovos nebuvo taip jau sunku, nes jaučiausi pilna pasiryžimo ir principų laikytis iš paskutiniųjų. Aišku, mano pasiryžimas gerokai sumažėjo, kai vonioje pasitiko draugas Veidrodis. Bet dideliam mano džiaugsmui - į jį nepažiūrėjau nė akimirkos. Apsirengiau pačius paprasčiausius ir derinimų neprašančius rūbus, kremą išsitepiau, matyt, lopais, o plaukus išsidžiovinau su keliasdešimt sklastymų. Bet šiaip rytą labai užskaitau, nes tai, maniau, pati sunkiausia dienos dalis, kuri pareikalauja daugiausia laiko prie veidrodžio. Ką gi, gera pradžia puse darbo. Bet ryto moralas labai paprastas - kai žvilgtelėjau į laikrodį, jis švietė man 7:18, iki mokyklos buvo dar ankstoka...
Diena mokykloje praėjo truputį lengviau, nei galėjau įsivaizduoti. Pats šauniausias dalykas, kad dar atsirado tokių puikių žmonių mokykloje, kurie dar drįso pasakyti vieną kitą gerą žodį apie mano išvaizdą :) Tas gerai nuteikė likusiai dienos daliai. O šiaip buvo matyti ryškus įprotis išeinant ar įeinant į klasę prieiti prie veidrodžio. Ši diena - ne išimtis. Vis eidavau link jo, bet iškart lyg kokios baimės apimta, dar nepasiekusi jo, puldavau atgal tekina, kuo toliau nuo jo. Sveikas žmogus pamąstytų, kad aš tikrai bijausi savęs. Diena mokykloje praėjo gerai, ir ją užskaitau, nes įpročius sugebėjau suvaldyti (nors tai pareikalavo pastangų) :)
Po mokyklos - susirinkimai, susitikimai. Tuomet mano galvoje ir pradėjo ūžti tikrasis nervų žaibas. Nuo kada Deimantė į susirinkimus vaikšto su kažkokiais rožiniais džemperiais, ant kurių pavaizduoti visokie monstriukai?! Susirinkimai man - šventas reikalas, į kurį garbios tetos ir garbūs dėdės susirenka oficialūs. O aš tą dieną tikrai negalėjau deramai suderinti oficialių drabužių. Nežinau kodėl, bet man labai reikėjo veidrodžio. Bet kai mano nervai šiek tiek aprimo, tuomet tarp visokių kostiumuotų sėdėjau su savo violetiniu (biški padoresniu nei džemperis su monstriukais ;D) megztinėliu ir jaučiau, kaip galvoje sukasi mintys "Deimante, kas Tau?!!". Jeigu būčiau galėjusi, šitą dienos dalį būčiau išbraukusi su kaupu, nes jaučiausi labai ne savo kailyje, gal net kiek išsiblaškiusi.
O po to varžybos. Paprastai čia susirenka daugybė gražių žmonių, bet po trupučio dvejonių, kaip atrodau, sumąsčiau, kad gi ir Deimantė ne visuomet gali būti tinkamoj formoj :) Šiandien būtent ta diena. Pats geriausias reikalas - po varžybų gražūs krepšininkėliai vis tiek man per skaipą ir one.lt rašė, kad graži žiūrovė buvau ;D Mane tas nustebino, nes pati jaučiausi tarsi po šimto penkiasdešimt nemiegotų naktų, po šimto dienų be kremų ir be skruostukų, žodžiu :)) Bet, kai jau buvo patenkintų, tai vakarą užskaitau labai labai.
O po to namai. Vakaras. Paskutinės minutės buvo iki 00h. Ir aš jaučiau, kaip mano pasiryžimas, mano principas, mano mergaitiškas tikėjimas savimi be veidrodžio tuoj triumfuos. Nors šiaip buvo kažkoks liūdnumas vakare. Jaučiausi iš dalies ne savimi visą dieną. (Bet gal čia kiek jau per giliai). Kai pamačiau šviečiant 00:00 tikrai, skubiu žingsniu puoliau prie veidrodžio, žiūrėti kokia šiandien praleidau dieną. Bet tą akimirką, kai pažiūrėjau į veidrodį, nors jau viskas buvo baigta, jaučiausi dvejopai : Pirma - jaučiau tarsi kokią kaltę, kad pažiūrėjau, tarsi būčiau ką nors sugadinusi. Antra - tarsi burtas koks būtų nuimtas, kažkoks palengvėjimas. Geras jausmas visai.
Nuėjau ramia širdimi miegoti. Dieną užskaitau kaip pavykusią, įvykusią, kaip egzaminą išlaikytą, kaip.. (vadink, kaip nori) Ir sau rašau didelę žalią varną už tai, kad nė akies krašteliu nepažiūrėjau į veidrodį, nors pagundų buvo per akis. Taigi DIENĄ BE VEIDRODŽIO skelbiu užskaityta ! :)
Bet taip, aš neabejoju, netgi žinau, kad jei skaitai , tai tai atrodo paikas, kvailas reikalas, kažkoks nesveikas principas, savo gyvenimo apsunkinimas. Gal atrodo, kad tai nerealiai kieta diena, kad labai faina idėja, kad tai labai lengva ar labai sunku. Kiekvienas į šį klausimą turėtų atsakyti pats sau, nors kada pabandęs ką nors panašaus.
O šiaip, jei būčiau svarstyklės, tai nežinau, ko šioje dienoje daugiau - pliusų ar minusų. Nuoširdžiai nežinau, ką nusverčiau labiau.
DIENOS BE VEIDRODŽIO pliusai :
1. Tikrai sutaupai laiko. Savo miego sąskaitos laiko tiek rytais, tiek vakarais. Be to sutaupai laiko ir žmonių, kurie laukia tavęs susitikime, pasimatyme :)
2. Visą dieną esi tarsi ant adatų (teigiama prasme), pasiryžimo ir savęs tikėjimo atžvilgiu.
3. Apie savo išbandymus ir idėjas galėsi papasakoti savo anūkėliams (kaip, kad močiutė kai kalbasi Jacobs kavos reklamoje apie tai, kaip vaikystėj ji purve šoko nuoga :)) )
4. Nebėra svarbu ką šiandien rengtis, rengiesi kuo paprasčiau, o tai reiškia - sutaupai savo ir savo tėvelių pinigų, skirtų įmantriems drabužiams.
5. Nematai savo būtų ar (greičiausiai) nebūtų išvaizdos trūkumų, kurie rytais sugadina nuotaiką.
6. Mokykloje nematydamas savo užtinusių akių ar nepablizgintų lūpų, nedemonstruoji savo neigiamų emocijų ir taip suteiki gal bent kiek daugiau laimės kitiems :)
7. Susimąstai, kad Tavo gyvenime yra dar tiek neatrastų įpročių, kuriuos galima šiek tiek keisti. gal net reikėtų juos keisti, nes be jų - nėra jokio kriminalo.
8. Pati diena tiesiog išbando.
DIENOS BE VEIDRODŽIO minusai
1. Galvoje vis sukasi "Ei, ar aš gerai atrodau...", kas gali išblaškyti net esminiuose dalykuose.
2. Neretam atrodo, kad tai - paikas reikalas, principai nereikalingi.
3. Tikrai gali prarasti mados nuovoką, nes čia viešpatauja viena taisyklė - minimalizmas ir "ai, gerai bus"
4. Susimąstai (ypač dienos pabaigoje), koks niekingas gali būti, tuščias gal net, kai gali sureikšminti tokį dalyką, kaip veidrodį
5. Džiovintis galvą be veidrodžio - tikrai sunkus reikalas. O apie blakstienų dažymą - reikia pamiršti ir dar sykį pamiršti. (Mergaitės, kurios labai įpratusios dažyti jas, gali jaustis be akių (aš - kartais viena iš jų :)) )
6. Gal ir sutaupai pinigų sąskaitos dėl drabužių, bet tikrai nesutaupai savo nervų ir natūralaus, žmogiško noro sužinoti, kaip atrodai, sąskaitos.
7. Negalėdamas pažvelgti į save, tampi mažiau savimi pasitikintis.
8. Nejausdamas bent minimalaus mados jausmo, elementarios estetikos Tavo veide, plaukuose, vargu, ar tapsi daugiau patrauklesnis kitiems žmonėms.
Taip. Parašiau po lygiai dienos pliusų ir minusų. Bet jei tarp mūsų kalbant, tai širdies kamputy turiu daugiau pliusų šiai dienai nei minusų. Be abejo, aš nesiūlau visiems dabar imti gyvent dieną iš dienos be veidrodžio, nes tai galimai turi nuostabiai daug pliusų, bet siūlau patiems pabandyti. Pabandyti išbandyti save :) Ir stengtis normuoti savo veidrodžio laiką, nes patikėkit manimi, galit nuveikti tikrai daug šaunesnių dalykų, nei stoviniuoti prie kiekvieno veidrodžio. Esu giliai tuo įsitikinusi.
Suprantat, aš tikrai pastebėjau, kad žiūrėti į veidrodį - įprotis. Toks pats įprotis, kaip, pavyzdžiui, sėdėti visokiuose one.lt, kaip rūkyti (pastarasis neišbandytas, bet galiu iš pasakojimų susidaryti įspūdį), kai negali savęs kontroliuoti, kai vis darai sau nuolaidų, kažko atsisakydamas. Aš manau, kad veidrodis, ilgas, tuščias žiūrėjimas į save yra žalinga, tikrai. Dar gal veidrodis yra toks pats įprotis, kaip, kad negalėjimas susilaikyti neparašius patinkančiam ar mylimam žmogui. Žmonėms taip būna.
Ir, visos dienos reziume –
Pirma - Tave myli ne TIK už išvaizdą, o už harmoniją Tavyje. Tad veidrodis daug žavesio tuštybėj nesuteiks.
Antra - Išbandyti save įvairiose idėjose, savo sugalvotuose "projektuose" yra nuostabu. Tai tik tavo, Tavo principų reikalas, kai jautiesi, kad triumfuoji ir GALI. Tai pakeičia buitį.
Trečia - Gali nuveikti daug puikių darbų bent keliomis minutėmis sumažindamas žiūrėjimą į tuščią save.
Veidrodis nedaro žmogaus laimingesniu. turėk šiltą draugą - jis daug nuostabesnis dalykas nei veidrodis. Visada pasakys, kad esi gražus.
Jūs visi gražūs. Visi, draugai :*
