fotografuoti gali
viską -
bomžą, ieškantį, ką išmetė,
pametė, neprisimena
valkatą, ieškantį
pametusį save
bažnyčią ir aplink
sutūpusias subkultūras
tiltą ir juo riedančius
gyvenimus tylius
ir tau nežinomus
upę, kuri teka
tau primindama,
kad egzistuoja laikas,
kad lemia jį dangus -
Viešpaties namai, į kurį remiasi
nuogos medžių šakos
(ir jos šaukiasi Dievo),
remiasi paklydusios sielos -
fotografuoti gali
viską -
net ir nereikalingi daiktai
šaukiasi tavo akies

Anksčiau galvojau –
šitaip daro knygas:
poetas atėjo,
pravėrė lūpas iš lėto,
įkvėptoj sieloj sujudėjo kažkas –
ir gieda!
O pasirodo –
dainai pradžios ieškodamas, kartais
prasivalkioji, prasišlaistai, net nuospaudas skauda,
ir tyliai širdies dumblynuose vartos
vėploka vaizduotės raudė.
Kol pagaliau išverdi nuo rimų įkaitusį
kažkokį viralą iš meilių ir lakštingalų,
beliežuvė gatvė nuo spazmų raitosi,
nes ir šaukt, ir kalbėti žodžių stinga jai.

Vėjuotais takais vežk
surūdijusią saulę -
laimingą ir mirštančią
ant tavo delnų -

surinko
saulę

delnuose
nebetelpa

neliesk -
užsidegsi

šiandien grįžau
susitepusi
mintimis,
norais,
prisiminimais,
kurie neišsiskalbs.
Sutrypkite purviną žiemos veidą!