Tik įmintos pėdos belikę,
Tik tušti ir kvaili pažadai.
Tik laukai jau senokai nuplikę
Ir sniegu pabarstyti švelniai...
Gaila pūgos dar vis neatslenka,
Neužpūsto pėdų įmintų.
Gaila vėjai nurimę nebarsto,
Tavųjų tuščių pažadų...
Kam reikėjo sakyti, kad myli?
Kam reikėjo meluot taip ilgai?
Kartais medžiai tik tyliai šnarėjo,
Kai bejausmis už rankos laikei...
Kam tos dovanos materealios?
Neužglaistys širdies jos žaizdų.
Geriau jausmas tyras ir šventas,
Nei šimtai banalių pirkinių...