"Žmogus - tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos - savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė - lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį."
Albert Einstein
If you think that it is not your life, it is not your world, then extend the sphere of limits into your breathing !
Kai kuriems žmonėms netikėtai, jiems visai to nelaukiant ir nesitikint, dar gyvenime taip kaip gal prieš pat mirtį staiga vieną akimirką sustoja tartum visas laikas. Taip gali atsitikt perskaičius vos vieną mintį knygoje ir susimąsčius, išvydus tartum viskas sustotų sceną kine, besišnekučiuojant su sutiktu žmogum išgirdus frazę, kuri tarsi kiaurai perskrostų visą lig šiol įgytą patirtį. Tokiom akimirkom susitinkama su mums incognito jėgomis, kurios tarsi norėtų mums padėt susitvarkyt tame sąmyšyje, kuriame mes gyvename, ir jausmiškai, ne logiškai, vienu metu mums pateikia daugelį atsakymų į lig tol taip kamuojamus klausimus. Tuomet akimirka gali trukt amžinybę taip pat kaip ir amžinybė vos vieną tik akimirką. Deja, tik nedaugelis iš tų žmonių tokią jiems suteiktą palaimą priima visiškai pasidavusiai, o visi kiti vėl pasineria į inerciją ir kaip ir galima tikėtis incognito jėgos tuomet nusigręžia nuo jų vėl ilgam.
„Kiekvienas įžengia tarsi kokia primadona, įsitikinęs, kad jo spektaklis – priežastis, dėl kurios pasaulyje yra susirinkę žmonių.“
Dar prieš gimstant, kiekvienas iš mūsų esam laimėję pirmąją savo kovą vardan gyvenimo. Seniai tai būta, bet niekada nepamirškime, kad vardan jo mes finišavom plaukime, maratone ar trumpos distancijos sprinte, kaip rimtai bepavadinsi, vis vien juokingai nuskambės, bet kuriuo atveju, didžiosiose savo lenktynėse, o kokios grūsties būta, tarp tūkstančių jose dalyvavusių - pirmi, čempionais. Ir kai gimėm ir atsidūrėm šiame pasaulyje tartum atviram kosmose savo beribiais toliais mes kaip kokie Tarzanai laukiniu balsu suklikom visam pasauliui, pranešdami apie savo pergalę. Kaip laimėtojus mus nešiojo ant rankų, sūpavo. Kiekvienas turėjom net savo sostą ant kurio ypatingom progom mus sodindavo kaip tada dar neįsivaizdavom jį tik puoduku esant. Mus maudė glamonėdami, o išmaudžius kiekvieną mūsų kūno išlinkimą ištepdavo kvapiaisiais aliejais. Žaislų ir tarnaičių turėjom tiek, kiek persų karaliai. Dar tik liliputams esant mums bučiuodavo padus tėvai Guliveriai ir šypsodavosi mums vos pamatę kaip išvydus vieniems iš septynių pasaulio stebuklų. Mes pilna burna gėrėm šiltą pieną iš tokio didumo papų kaip iš Alpių kalnų. Mūsų pagaliau ištartų žodžių laukė kaip iš pasaulio valdovų Cezario ar Kleopatros. O prieš užmiegant mums sekdavo vieną iš tūkstančio ir vienos pasakų. Pirmuosius savo zigzagus mes žengdavom ant tik mums, kitaip tada ir negalėjom pagalvoti, ištiestų minkštų kilimų. Mus iškart vadindavo mažaisiais princais ir princesėm. To dar nežinodami, jais ir jom mes tada išties ir buvom!
Su gimtadieniu, Sūnau
"Tėti, kai aš už žaugsiu.. aaš, aš ill il gaiy dirpsiu, paskui nus sipirksiu stoOrrą pini ginę, o tada va šitą džipą, pažiūrėk kOkį.." Du su pusę metukų kai tau buvo.. :) "Seka gera" aš tada pagalvojau.. besišypsodamas :)
Jei priimtume kaip status quo, kad žmonės be incognito jėgų įsikišimo ruošiasi susitvarkyti juos supančioje aplinkoje patys, tai tam, sakyčiau, jau seniai atėjo pats tas metas. O iki to laiko suinteresuotieji nieko taip ir nekeist nuolat imasi bet kurios ką tik užgimusios naujos situacijos kaip galima greičiau keist į nieko čia jau ir nebegalima bepakeist atrodysiančią. Taip ir vyksta, ką galima pavadint nieko jau ir nevyksta, žmonių gyvenimui vis labiau panašėjant jau nebe į gyvenimą, o į jo simuliavimą. Žmonės auklėja jau vaikus jiems gyventi po-žmonių amžiuje, ruošia juos būtent tokiam jų likimui. Tai tiesa, nuolat tampanti tiesa.
