Norėčiau pažvelgti į ateitį, nors sekundei ar minutei, kad matyčiau, ką turėsiu savo širdyje. Liūdesys - ne sloga, nepraeina per 7 dienas (o gydant per savaitę), nors turi kažkokių ryšių su meile - ji taip pat nepraeina. O gal tai vienas ir tas pats? Šįkart - taip.
Taip beprotiškai sudėtinga laukti kiekvienos dienos, kiekvieno vakaro ir nakties.
Я спросила у осени: "Где мой любимый?" - Осень мне ответила проливным дождем.
2009-01-29Agne Sirgedaite: Tu man paaiskink (kaip visada), ar įmanomas jausmas, kai širdį ir gera , bet kartu ir liūdna?
2009-01-30Ieva Lukošiūnaitė: Na, Agnyt, liūdesys ir gerumas eina pakaitom, bet kartais gi būna kad labai labai myli, ir tau liūdna be jo, tau trūksta jo. Tu myli, pilve pilna drugalių, skraidai padebesiais, bet kartu ir grimsti į pilumą, nes negauni pakankamai daug atsako. Apie tai aš kalbu ;}
Sausis. Purvinas ir piktas sausis, kaip kasmet. Kaip kasmet aš tikiuosi, kad jis praeis be pasėkmių ir nuostolių, tiesiog kaip kiekvienas balandis ar rugpjūris, kaip chemijos pamoka ar bemiegė naktis. Tikiuosi, nors ir žinau, kad taip nebus. Sako, kad viltis miršta paskutinė. Dar protingesni sako, kad tikėjimas gyvas kol yra nors kruolepytė vilties. Kruopleytė yra, bet tikėti neverta, nes save apgaudinėti yra dar baisesnė nuodėmė nei žudyti kitus apgaulėmis.
Nežinau, kodėl taip yra. Regis, mano gyvenimas yra beveik idealus. Tačiau kodėl aš ilgas valandas lieju ašaras užtrenkusi duris prieš nosį tam, kuris atnešė man puokštę gėlių ir žadėjo amžinus jausmus? Kodėl aš slepiuoi nuo savo geriausio draugo, kuris man visada pasakydavo, kuria kryptimi reikia eiti? Nežinau. Arba apsimetu, kad nenoriu žinoti. Ir štai jums baisi nuodėmė.
Kartais atrodo, kad išbridai į saugusiųjų pasaulį. Išlipai, išsiritai iš kokono ir tapai visuomenės galimi, socialia individualia būtybe pagal planą. Atrodo, bet tokie sausiai priverčia vėl stoti į pradinį tašką.
Ir viskas sustoja. Viskas viskas! Kvėpuoji tik kad iš įpročio, iš reflekso. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, nes liūdesys turi tūkstančius kaukių, tūkstančius veidų ir liūdesys netgi gali būti klounas - ryškus ir spalvingas, kontrastingai šmaikštus ir šiek tiek fantasmagoriškas. Kiti liūdesio veidai gali būti drugelių sparnų lengvumo, su švelniu adagio skambesiu. Ir netgi (!) liūdesys gali būti rugių lauko tyrumas ir šventumas, dangaus mėlynumo sapnas iš kurio tu niekad nenorėsi pabusti. Ak, piktieji skeptikai dabar ko gero jau žiojasi ir ketina iš putotų nasrų paleisti tūkstančius nenotrūkstančių garsų: "taiyraneliūdesysonuotaikųkaitairnereikiaįsikalbėtisauliūdesio
kuriovisainėratusaveapgaudinėjinestautrūkstadėmesio"...
Norėčiau, kad tai būtų tiesa, bet tai tokia pat apgaulė, kaip ir Trojos arklys jūsų kieme.
"Aš gerbiu liūdesį, bet tik džiaugsmas yra šventas" (O. Milošas).
Praeis sausis, dar truputis vasario ir skepticizmo kaukė nusimes. Liūdesys įgaus tūkstantis pirmąjį savo veidą ir lengvos medžiagos suknele vaikščiosiu pilnatvės peržere. O kol kas - nebus nuotraukų, nebus paveikslų, tik tūkstančiai minčių ir begalinis noras žinoti Pasaulio Sielos Paslaptis.
2009-01-18Butaforis: Išsisėmei? Netekai ikvėpimo? Kad ir kas bebūtu... Visa tai įvilkai į gražiausio žodžio rūbą... Niekis... Tu pabusi...
Tirpsta sniegas, gatvė nedraugiškai varva pažliugusia koše. Verkia medžiai aplink, o taip pilka, pilka, pilka... Ir jokios šviesos, ir jokio kvapo, tik keistas pūvimas žiemos metą. Noris kažko, o ko - nežinia. Atstumti žmogų, kuris tau rašo meilės laiškus, prisileisti aristrokatą, kuris nieko tau negali pasiūlyti, tačiau palikti mintis tam, kuris kažkur toli, kurio nė nepažįsti... Ar ne keista? Turėti ir atiduoti nežinant vardan ko. Nežinant, ar verta, ar teisinga ir naudinga, ar nors jau realu. Laukti i tikėtis stebuklų, kaip vaikystėj prieš Kalėdas nemiegant visą naktį.
Rytoj vėl tas pats, poryt niekas nesikeis. Paveikslas įstrigo, laikrodžiai sustojo, gyvenimas apmirė, kaip ir kiekvieną sausį.
Keistai traukia pasiimti Gogolį ir padėti biologijos knygą.
Gražaus jums vakaro, "pasimylėkit su savim".
Kažkaip keistai šypsaisi pasauliui, o gal grimasą pykčio rodai, nesiskiria, pasaulis net nejaučia, kad šaipaisi iš jo, spjauna ant tavęs, o tu ant jo, nors gailiesi paskui, nes be gyvenimo nieko ir neturi.
O pats gyvenimas reikalauja iš tavęs stebuklo, reikalauja geriausio, nors tau nieko ir neduoda, nieko nesiūlo, viską pasiimti, kiekvieno siekti basomis per kadagių lauką, kruvinais pirštais už paskutinio lyno kabintis. O man patinka pasileisti, kartais, trumpam, tik akimirkai, kad galėtum paskui vėl tą virvę staigiai čiupti. Kristi gera, kad ir sekundės dalį, šviesos greičiu apie žemę. Kristi ir juoktis. Galėtum kristi be galo, kristi palaima, bet, deja, visada būna dugnas, vien dėl jo ir negali pasileisti taip, kad negalėtum pagauti.
O to ir bijoti reikia labiausiai - kad po savęs mėšlo krūvą, o ne paminklą paliksi, kad be reikalo, be prasmės buvo viskas, tik tam, kad būtų, dėl pliusiuko, dėl skaičiuko gimdymo skyriaus kataloguos, dėl įrašo morgo juodąjam saraše. To ir bijoti, kad vaikai tavęs prašys gimdyti juos atgal. Ir bijoti, kad gulėsi sulaužytom kojom ir rankom, be stuburo, tik odos ir raumenų krūva, pūvančiais organais ,bet blaiviu protu, su mama prie lovos ašaras liejančia, nesuprantančia, kad prašai jos ne gyventi, o stimuliatorius nustoti leisti, rankas tavo į dangų pakelti. Bijoti, kad tapsi pilku, nes pilka spalva ir naujas spalvas blukina.
O dar baisiau nebeturėti laiko gyventi, žinoti diagnozę "trečia stadija" ir skaičiuoti dienas atbuline tvarka, o ne į priekį. Arba matyti žmones, tavo draugus geriausius, kurių akys gęsta, miršta kūnas, o sielos bujoja, šaknis į dangų leidžia, ne į žemę. Kvėpuoja jie ne iš inercijos, ne iš reflekso, o iš troškimo kvėpuoti.
~~~ Geriausi pasvarstymai gimsta kai kankina galvos skausmas. Gyvenu gerai, nes nėra jėgų kitaip gyventi. Laimė - paprastas dalykas, nors ir sunkiai pasiekiamas, o liūdesys visada daug sudėtingesnis, nors nugrimsti į jį taip parasta.Tik kartais truputį keista atrodo, kad kiti gyvena paprastai, o tau reikia vis sudėtingai, vis kitaip, norėtųsi paprastai, kaip ir jiems, be jokių minčių ir klaustukų, net be išraiškingų daugtaškių...
Pradėjau naują paveikslą. Iš tiesų, šitas įvykis mano gyvenime visada žymi kažkokį pokytį. Žiūrėsim, kokių staigmenų laukti. Metinis horoskopas vėžiui žada nemalonumus, išbandymus ir jokios meilės. O pernai dar žadėjo, pad prasideda gera 16 metų era. Kažkaip greit tie 16 metų prabėgo. Nieko tokio. Pasaulis sukasi toliau, o išlipti nėra kur.
Žinot, o aš labai nemėgstu Naujųjų. Nemėgstu žadėti ir sumuoti, žadėti, kad kitiemet darysiu tai ir nedarysiu ano, sumuoti, kas buvo ir ko nespėjo įvykti. Nekenčiu girto miesto ir dūžtančių po kojomis butelių, idijotiškai šventinės panikos ir kasmet kaukiančių sirenų. Kažkokia subanalėję protingų žmonių veidai laukia stebuklo, kuris neįvyksta. Norėčiau, kad šiemet Nuajieji neateitų.
Aš gali būti žmogus vienišesnis nei per šventes? Vienišesnis didelėje žmonių minioje nei švenčiant laiko tėkmę. Sveikinti vieniems kitus su dar vienu dūžiu į karsto dangtį. Kodėl? Kam visa tai? Pilni stalai ir iki skausmo pigūs televizijos šou veda į neviltį. Ir tada taip norisi lįsti po antkode ir ten tūnoti kol visi pasigers, išsiblaivyz, nusipraus ir susitvarkys. Maždaug iki sausio 3iosios.
Ne, juk čia ne Kalėdos, žmones nevaikšto susikibę už rankų, neskvepia mandarinais ir šiluma nesklinda iš sielų į sielas. Čia kažkas baisaus. Kažkas labai labai baisaus.
~
O aš, kaip kasmet, kaip ir perkai ar užpernai, stebėsiu didelį kaukių balių didžiausiame mieste ir melsiu dievus, kad niekas nenukentėtų, kad niekam kojų nenuneštų petardos, kad neblaivus gyvūlys nesugalvotų paprašyti cigaretės ir mano šuo nebijotų fejerverkų treksmo.
Norėčiau pažadėti, kad Naujieji neateis, bet jie ateis, atleiskit...
2008-12-31Kriste P.: Taip, baimių ir nerimo yra visuomet, ne tik per šventes.O Naujieji ateis visuomet, po to vėl kiti ir vėl kiti...metai neklausia ar jau sustot, ar eiti toliau...jie ,lyg prisuktas laikrodis , slenka į priekį atnešdami kažką kitą, bet tuo pačiu ir pratęsdami sena...
Linkiu sulaukti šių Naujųjų su mažesniu nerimu ir apsuptai tikrų draugų ar artimųjų:)
2009-01-05Butaforis: Aš kiek kitaip interpretuoju sausio pirmają... Naujuosius turime tik tuomet jei to norime... Jei pradedame kažkokį savo giliai asmeninį pokyti... Kitaip tariant atverčiame naują puslapį savo gyvenimo.... Gal todėl kaikurie iš mūsų gyvena 2100, o kiti 1990...
2009-01-05Ieva Lukošiūnaitė: Kriste P - na, sutikti teko taip, kaip dar neteko ir tau buvo nepakartojama :} Ačiū už palinkėjimus.
Butafori - tai naujieji tau tas pats, kaip gyvenimo knygos puslapių vertimas, jei teisingai supratau. Gal ir įdomus požiūris, gal net ir pakankamai teisingas, bet labai jau retas. Be to, šiais laikais kelionė į save nemadinga. Mąstyti nemadinga... :}