Kai man vieną gražią dieną pradėjo skaudėti proto dantį, neapsikentęs nuėjau pas stomatologą. Gydytojas baltu chalatu sėdėjo baltame kabinete ir skaitė didelę baltą knygą. Buvo labai susikaupęs, manęs ilgai nepastebėjo, o gal šiaip nekreipė dėmesio. Nedrįsau jo trukdyti, tyliai stovėjau jam už nugaros, per petį mėgindamas įžvelgti, ką jis ten skaito. Ilgokai staipiausi, bet nieko neįžvelgiau. Gal todėl, kad raštas buvo smulkus ar kad raidės buvo kažkokios keistos, lyg senoviškos. Tarytum būtų parašyta ranka.
       Regis, jis pastebėjo mane, nes, versdamas puslapį, vieną kartą žvilgterėjo per petį, lyg kažko ieškodamas. Gal net pamatė mane akies krašteliu, bet nesu tikras, nes tuo metu iš baimės buvau visai sumažėjęs ir susitraukęs. Mėgindamas įveikti nerimą, išsiėmiau iš kuprinės nešiojamąjį kompiuterį, ėmiau glostyti jo nugarėlę mąstydamas apie techniką, apie nuostabius žmogaus išradimus. Kiek vis dėlto žmogus yra padaręs, koks stebuklingas jo protas! Kokie drąsūs žmogaus užmojai!
       Ypatingose situacijose kartais labai aiškiai pamatai esminius gyvenimo dalykus, pradedi mąstyti filosofiškai. Štai ir dabar – į galvą ėmė lįsti visokios didingos mintys. Kaip niekuomet aiškiai suvokiau, kad gyvenu civilizuotame pasaulyje ir naudojuosi visais jo patogumais, džiaugiuosi žmogaus kūrybinės minties laimėjimais. Mano ranka tvirtai laiko pelę, kompiuterio manipuliatorių, o mano mintys skraido po internetą kaip iš kūno išsivadavusi dvasia. Matyt, internetas ir bus tos didžiosios žmogaus nemirtingumo idėjos išsipildymas, mąsčiau, laukdamas gydytojo dėmesio. Tokių svarbių idėjų akivaizdoje kūniška baimė dėl proto danties truputį lyg sumažėjo, o aš šiek tiek išsitiesiau, vėl ėmiau dairytis pro gydytojo petį. Kaip šaunu, kad pataikiau pas tokį nuostabų, tokį protingą gydytoją! Gal jis manęs visai nepastebės ir galėsiu tyliai ramiai iš čia išeiti, o tas proto dantis kaip nors pats nustos skaudėjęs. Juk, atėjus laikui, vis tiek iškris visi dantys, kam dar kankintis?
       Ūmai apėmė nenugalimas troškimas sugrįžti į internetą – ten niekam nieko neskauda, ten laimingas klajoju tarytum laisvas paukštis erdviose padangėse... Gera, kai žmogui yra kur pasitraukti nuo tokių nemalonių problemų.
       Pagaliau gydytojas padėjo tą baltą knygą į šalį, atidžiai pasižiūrėjo į mane ir tarė:
       – Esi apsėstas.
       Išsitraukė iš spintos kažkokių kvapių žolelių, užkūrė jas ir ėmė smilkyti, sukdamas prieš mane dūmų ratus ir murmėdamas nesuprantamus žodžius. Dar mėginau, sukaupęs valios pastangas, priešintis, vis glosčiau ir glosčiau nešiojamojo kompiuterio nugarėlę, bet galiausiai apsvaigau, nurimau. Leisgyviu balsu, pats savęs nepažindamas, pasiteiravau apie proto dantį.
       Apžiūrėjęs mane tarė:
       – Nesąmonė. Tas dantis negali skaudėti.
       – Kodėl? – paklausiau silpnu balsu.
       – Todėl, kad jis yra netikras. Kaip gali skaudėti netikrą dantį? Toks įspūdis, lyg kažkas jame būtų bandęs įtaisyti mikroschemą, – svarstė be ypatingo susidomėjimo. – O gal tai tik paprasta plomba? Tačiau koks beprotis dėtų plombą į netikrą dantį? Nebent kokį įrenginį norėjo užmaskuoti. Sakykite, ką ten turite?
       – Nieko neturiu, ten nieko nėra. Maniau, kad dantis tikras. Jaučiau skausmą, bet gal man taip tik pasirodė. Gal jau galėčiau eiti?
       – Keistas jūsų dantis. Ir mintys mintys. Sakote, skaudėjo? Man, pavyzdžiui, nieko neskauda.
       – Negi manote, kad tyčia apsimetinėju? – šiek tiek įsižeidžiau. – Tas įkyrus nenuslopstantis maudulys...
       – Pojūčiai žmogų dažnai apgauna, – pertraukė gydytojas. – Skauda kurį nors vieną organą, o žmogui atrodo, kad kitą. Negi pamatysi, kas ten viduje darosi? Ar esate kada nors pažvelgęs sau į vidų? Ten tiek visokių organų, net plaukai šiaušiasi pagalvojus. Į kai kuriuos neverta pernelyg įsijausti, galima suklysti, ypač kai pojūčiai tokie nepatikimi. Sakote, ne pats susigalvojote? Na, gal jums ką nors ir skauda. Bet tik ne šitą dantį.
       Abu kiek patylėjome. Maniau, kad jis vėl paims savo knygą, o aš galėsiu tyliai ramiai iš čia išeiti. Reikia tik nukreipti jo dėmesį ir daugiau nebesiginčyti. Gal man tikrai skauda ne proto dantį, o kažką kita. Juk skausmas turėtų ateiti iš smegenų arba bent per smegenis. Gal ten pakeliui kas nors susipainiojo, kokie nors ryšiai ne taip susijungė ir tas mano neuroninių ryšių mazgas pradėjo rodyti ne tą skausmo adresą? Koks kvailas daiktas – proto dantis! Kas taip galėjo sugalvoti? Juk žmogus mąsto ne dantimis, jo protas yra neapčiuopiamas. Jei smegenys pakankamai gerai funkcionuoja, galima prisijungti prie unifikuotų žmogaus proto resursų, kurie padėti internete. Dar visai neseniai žmonijos išmintis buvo saugoma knygose, dabar viskas yra perrašoma elektroninių skaitmeninių impulsų kalba. Kada nors knygų kalba bus pamiršta. Kada nors ir gydytojų nebereikės, nes nebebus ką gydyti. Štai tada ir pažiūrėsim, ko verta jūsų išmintis.
       – O ką jūs ten skaitote? – atsargiai paklausiau.
       – Taip ir būna, – tęsė jis, lyg neišgirdęs mano klausimo. – Žmonės įsijaučia, įsikalba sau ligas... Tiek to, patyrinėkim atidžiau.
       Pasirausė mano gerklėje.
       – Na štai tau! – lyg nustebo. – Ne tik dantis, bet ir žandikaulis netikras. Bedančio žandikaulio atstatymas.
       Mikliai, kaip fokusininkas, ištraukė iš mano nasrų kažkokią žiauną. Žvelgiau į visa tai pastėręs, netekęs žado.
       – Matote, čia ne jūsų, čia asilo žandikaulis, – paaiškino gydytojas. – Ne jūsų daiktas.
       Ir prikišęs tą vadinamąjį žandikaulį prie pat mano ausies smarkiai sutrimitavo. Kažkas manyje iš karto subyrėjo, atrodė, lyg iš mano asmenybės liko tik nuolaužų krūva. Mat garsas buvo labai stiprus.
       Staiga suvokiau, kad nebegaliu prisiminti TCP/IP protokolo – kaip dabar rasiu kelią į unifikuotus žmonijos proto resursus? Kaip naršysiu po internetą? Tai buvo tragedija!
       – Supratai dabar, ką aš skaitau? – pasakė jis, žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ar žinai, ką tai reiškia?
       Buvau visiškai sugniuždytas, tylėjau. Bet kartu jaučiau keistą palengvėjimą, tarytum atsigaudamas po sunkios operacijos.
       – Kaip trimitas baisus Jerichono... – nejučia ėmiau murmėti ne savo, o iš kažkur kitur atplaukusius žodžius. – Kas čia man atsitiko?
       – Dantis yra tik dantis... – mįslingai nutęsė gydytojas. – O žmogus yra tik žmogus.
       Netikėtai prisiminiau mokyklą, kur mus mokė, kad žmoguje viskas turi būti gražu. Ypač viduje. Tada nekreipdavau į tai dėmesio, galvodavau, kad vis tiek niekas nemato, kas ten yra, tavo viduje. Niekas tuo tavo prakeiktu vidumi nesidomi. O kai niekas nesidomi, kai niekas nemato, tai ir pačiam darosi nesvarbu – ilgainiui aš visai pamiršau tą vadinamąjį vidinį gyvenimą, persikėliau gyventi kitur. Laikui bėgant pasidariau beveik visai nematomas – žmonės manęs tiesiog nepastebėdavo. Ir niekas net nepasigedo, kai iš šio pasaulio patyliukais pasitraukiau į internetą.
       – Tu visas esi netikras, – tarė jis po ilgokos pauzės. – Ar moterys tau niekuomet nekalbėjo, kad tavo jausmai netikri? Susigūžęs tylėjau.
       – O kai esi netikras, tai ir skauda. Jeigu būtum tikras, čia nevaikščiotum, – pasakė, ranka siekdamas baltosios knygos.
       – Iš kur tokios žinios? – pagaliau išdrįsau paklausti. – Kaip jūs viso to išmokote?
       – Esu dantistas, – tarė jis susimąstęs, žvelgdamas kažkur pro langą. – Tik paprastas dantistas. Ilgai mokėmės. Ne iš karto leido praktikuotis su žmogumi, pradžioje mokė taisyti lydekos dantis. Kartais dar ešerio ar pūgžlio, kai trūkdavo lydekų. Amžinai tas žuvis kas nors suvalgydavo. Kuo smulkesni ir aštresni dantys, tuo sunkiau juos gydyti. Tokia buvo rūsti ir sunki mano gyvenimo praktika, darbas su lydekomis. Kai jau moki sutaisyti smulkius dantukus, kurie panašesni į spyglius nei į dantis, tau leidžia protezuoti vėžius. Vargšeliai neturi dantų, maistą sutrina geldelėmis. Vėliau praktikuojiesi su žinduoliais, smulkiaisiais ir stambiaisiais, kol pagaliau pereini prie žmogaus. Taip šioje gyvybės grandinėje atrandi save, atrandi žmogų, kuris nuo kitų skiriasi ne tik tuo, kad yra nevalgomas, – pasakojo gydytojas. – Žmogaus gyvenimas yra be galo prasmingas, jo jausmai labai išsivystę, o psichika – nepaprastai sudėtinga. Gal esi girdėjęs apie tai? Reikia labai ilgai studijuoti, kol išmoksti atpažinti gyvybės formų vienovę, apčiuopti jų ryšius, o kartu ir atskirti viena nuo kito. Žmogaus ir lydekos dantų niekuomet nesupainiosi, nors iš esmės tai tas pats organas. Nepaprastai svarbu suvokti, kad dantys visuomet yra tiktai dantys...
       – Bet ne visi mes tapome dantistais, – tęsė gydytojas savo pasakojimą. – Kai kurie pasuko šunkeliais – taip ir neišmokę taisyti dantų, ėmė tas lydekas farširuoti ir valgyti. Įsigijo kulinarijos specialybę... Po daugelio metų suvokiau, kad ši praktika buvo moralinis išbandymas, būtinas tikrajam žmogaus gydytojui. Tikras gydytojas yra humanistas. Mus net savotiškai provokuodavo sakydami: jei gali negydyti – negydyk. Atseit Hipokrato etikos naujovės. Su menkais negalavimais tegul susidoroja pats organizmas, o kas yra nepagydoma – to jau nebepagydysi. Todėl nieko ir negydau. Sėdžiu čia, skaitau knygas, gilinuosi į save, o ne į tave. Taip kiekvienas turėtų daryti, tada nebūtų ir ligų... Tegul išpuikėliai gydo, tegul stengiasi... Bet žinok, kad atsidavusiam gydytojui nėra nykesnio vaizdo už įkyrų ligonį, trypčiojantį prie jo kabineto durų. Naivus ir beviltiškas, jis atsivelka čia su savo skausmais, tarytum gydytojas būtų kaltas dėl jo apsileidimo. O juk jeigu neskaudėtų, niekur ir neitų, spjaudytų į gydytojo pusę. Tūnotų sau patenkintas prie šeimos židinio, internete ar dar kur nors ir piršto nepajudintų – ar ne taip? Kaip gydytojas humanistas, jaučiu didžiulę gėdą dėl žmogaus, kuris serga. Nes sirgti yra gėda! Juk pasakyta: pirmiau išgydyk save, o jau tada eik pas savo gydytoją. Todėl kartais nepagalvok, kad man labai rūpi tave išgydyti. Pats susirgai, pats ir gydykis. O jei nenori, niekas tavęs neprivers...
       Visa tai gydytojas pasakojo neskubėdamas, susimąstęs, įsižiūrėjęs kažkur pro langą. Supratau, kad jau galiu eiti.
       Man išeinant, paprašė pasirašyti į baltąją knygą. Pamaniau, kad tai yra kokia nors garbės svečių knyga, bet pasirodė, kad jis tiesiog norėjo patikrinti – ar dar moku rašyti.
       Ranka, jau prisitaikiusi laikyti pelę ir spaudinėti klavišus, sunkiai valdė rašiklį, bet man pavyko. Pastebėjau, kad mano rašmenys, nors ir negražūs, nelabai įskaitomi, suteikė gydytojui šiokio tokio džiaugsmo. Pavartė knygą, paglostė jos nugarėlę.
       – Tau pavyko, – tarė jis tyliai, žvelgdamas man į akis. – Tu dar moki rašyti. Kelkis ir eik!
       Aš strimgalviais šokau iš kėdės, bet prie durų sustojau kaip įbestas.
       – O mano kompiuteris?.. – suaimanavau. – Kaip aš be jo gyvensiu?
       – Eik, sakau tau! Susirask geriau kokią moterį, tegul tave išgydo...
       Ir šveitė mano kompiuterį bei visus kitus mano neva netikrus daiktus į konteinerį, kur jau gulėjo panašių žmogaus nuolaužų krūva. Pilna visokiausių dantų, įvairiausių žandikaulių bei kitokių kaulų. Toje unifikuotų žmogaus organizmo resursų krūvoje neatpažinau nieko, kas galėjo būti esmiškai mano.

Ir liko skylė nuo jo piršto, Deivo piršto,
ir liko žaizdų mano smegenyse, kur buvo
įsmigęs jo pirštas...

Kai šventojo Kristoforo mieste pasibaigia žiemos liūtys ir spįsteli saulė, kiek apdžiūvęs nuo gyvenamojo namo sienos ima byrėti tinkas ir po kelių dienų jau nė ženklo nelieka, kad čia jo būta. Tuo pačiu metu mieste įsisiautėja ir akinių nuo saulės pirkimo karštligė - visi, kas dar nebuvo jų įsitaisę ligi tol, tiek vaikai, tiek suaugusieji, susispiečia prie parduotuvių ir veikiai aplink nelieka nei vieno žmogaus neužtemdytom akim. Be to, šioje ir keliose gretimose gatvėse prapuola elektra, dėl to paukščiai ramiai sau tupi ten, kur anksčiau žūdavo, o ant laidų ties Atpirkėjo, to valkatos, langu, gyventojai padžiauna skalbinius. Tiesa, elektrą gana greitai įjungia, nes yra elektrum nuolaidos kodas, užtat niekas nebesiryžta nuimti skalbinių. Vaikai džiūgauja, svaidosi tinko nuobiromis, o jų tėveliai neša skundą namų valdybon. O jau kitą rytą kieme pasirodę plepūs statybininkai iškerta vijoklius po langu ir pakabina keltuvą. Nuo tada Tykiajam nebereikia žadintuvo - lygiai aštuntą valandą ryto keltuvas pradeda zyzti, o langai - drebėti. Prie tokio žadinimo Tykusis pamažu įprato, bet pirmosiomis dienomis labai išsigąsdavo, užtat dabar nebemiega - pusę nakties ramdo geismus, o kitą pusę laukia, kol pradės zyzti keltuvas - nebe su baime kaip anksčiau, o su maloniu, užtęstu lūkesčiu. Tik šitaip kartais pavyksta bent truputėlį nusnūsti. Neretai būna ir taip, kad atsikelia dar nepradėjus zyzti keltuvui, o paskutinę naktį, tiksliau, didesniąją jos dalį, jis praleido net neatsigulęs, žinojo - vis tiek neužmigs; tiesa, paryčiui vis dėlto prigulė, bet tik šiaip, iš įpročio, ir pasivartęs nuo šono ant šono tuoj vėl atsikėlė, stovi štai balkone, rūko... Kaip tik tuo metu po gatvę pradeda zuiti elgetų sūnūs ir dukros. Jie nuolat grasina ištepsią praeivių rūbus dumblu ir reikalauja išpirkos. Kokius keturis kartus jų nemalonėn buvo pakliuvęs ir Tykusis, užtat dabar visuomet nešiojasi smulkių monetų, nors pastaruoju metu jam vis rečiau pavyksta kur nors išeiti. Dievas mane čia įspriegė ir pamiršo, jau visas mėnuo, kai pamiršo, galvoja Tykusis, užsidegęs antrą cigaretę iš eilės. Nuo ryškios saulės akys paraudusios, kaimynas susirūpinęs klausia, ar tik jis neverkęs. Ne, atsako Tykusis ir kaip įrodymą parodo jam vaistų buteliuką. Gal jūs žinote, kodėl aš nenusipirkau akinių nuo saulės, pasiteirauja. Oi ne, ne, aš nebegeriu, sumurma kaimynas ir smunka į kambarį. Jo žmona penkiolika metų dirbo blaivykloje, dėl to neleidžia savo vyrui gerti, įtarinėja ir sergsti nuo kitų namo pensininkų draugijos. Tiesa, pastaruoju metu ji kiek atlyžo, mat vyras susidomėjo tikimybių teorija ir kiekvieną kartą, kai ji išeina į parduotuvę, įnirtingai pluša beskaičiuodamas, kokius produktus ji parneš.
Tuo tarpu virpindamas langus pro šalį praslenka keltuvas - begalę kartų per dieną jis slankioja tai iš viršaus į apačią, tai iš apačios į viršų, tačiau darba juda lėtai, taip lėtai, kad jokių pokyčių beveik nematyti. Atrodo, remontas užtruks iki kitos žiemos, gal net iki pavasario, juolab kad statybininkai kasdien tyčia užmaišo vis mažiau tinko. Pirmame aukšte gyvenanti vieniša senutė paprastai išverda tiems avigalviams pietus, o kartais ir pusryčius, be to, vadina sūneliais ir prieš mirtį žada užrašyti jiems savo turtą. Antrą aukštą žirniene ar barščiais apsilaistę statybininkai paprastai aplenkia, nes vienintelės jo gyventojos - jauna našlė su dukrele - taip ir nesurado būdo kaip nors jiems įtikti, dėl to labai kremtasi. Dar vienas rūpestis joms prisidėjo, kai laiptinėn įsimetė vagis, kasnakt išsukinėjantis elektros lemputes. Kiti gyventojai seniai jau nebesirūpina vietoj pavogtųjų įsukti naujas, žino - vis tiek pavogs, ir našlė žino, bet lemputes tebeperka, o andai pastatė ir kėdę - kad vagiui patogiau būtų užlipti. Neseniai ji pasakojo dukrelei, esą lemputėje gyvenąs šviesos angelas. Ir, matyt, ji pati tiki tuo, ką sako, bent jau tvirčiau nei dukrelė - iš jos akių matau, kad tiki, galvoja Tykusis. Ir jeigu jis iš tikrųjų ten gyventų, tai būtų panašus į ketvirtame aukšte įsikūrusį poetą, tasai angelas. Visus kaimynus, įskaitant ir Atpirkėją, jis niekinamai vadina krevetėm, gi save patį laiko genijum, ir kartais iš reikalo, kartais - savo malonumui apšlapina kieme išrikiuotus cemento maišus. Kartu su juo gyvena liesas, išsekęs posūnis šunelio akimis. Visas jo kambarys ir ypač palovė užversta prišnerkštomis nosinėmis, į kurias, globėjui nematant, jis lieja savo vaikišką sėklą, tačiau gydytojai tvirtina, kad jam - chroniška sloga. Penktadieniais ir valstybinių švenčių dienomis statybininkai nuo pietų paprastai lėbauja poeto namuose, o vakare visi trys sugriūva į keltuvą ir kyla pas senmergę. Atrodo, kad jie susimokę, nes tuo metu jos balkono durys būna šiek tiek praviros, o lange anksčiau nei paprastai užgęsta šviesa. Po vieno tokio penktadienio poetas pareiškė, esą ji, ta senmergė, vienintelė tikrai aistringa moteris jo gyvenime. Ir iš tiesų pamylėta ji greitai atkuto, netgi rengėsi mesti darbą vaikiškų drabužėlių parduotuvėje - taip ji pati sakė Tykiajam, kai šis vienąsyk padėjo nutempti pilnutėlį šiukšlių kibirą iki mašinos. Pats Tykusis irgi nelieka užmirštas - statybininkai jį lanko netgi dažniau nei senmergę ar poetą; daugybę kartų per dieną jie įžūliausiu būdu vaišinasi Tykiojo cigaretėmis, dėl to pastaruoju metu jam tenka pirkti beveik dvigubai daugiau nei ligi tol. Užvakar kaip tik buvo išėjęs papildyti savo atsargų, bet pakeliui užsuko į kirpyklą ir nusikirpo - dėl to labai pagerėjo nuotaika. Deja, namuose ji greitai praėjo, ir Tykusis netgi pradėjo šiek tiek gailėtis savo poelgio - ir dabar dar tebesigaili. Pirmą kartą šiandien ties jo balkonu stabteli keltuvas, tiesa, neilgam - statybininkai tik pasiima keletą cigarečių ir savo blerbiančia mašina vėl pakyla į viršų. O Tykiajam staiga pradeda niežtėti akys - jis ilgai jas trina ir tik tada, kai visi aplinkiniai daiktai susilieja ir ima ribuoliuoti, įsilašina vaistų. Dabar jau iš tikrųjų gailisi, kad laiku neįsigijo akinių nuo saulės - juk galėjau, galvoja jisai. Ir kvailasis poetas, ir jo posūnis, ir senmergė, ir našlė su dukrele, ir vienišoji senutė, ir statybininkai - visi su akiniais, o jis - ne. Tiesa, per tuos akinius visi jie supanašėjo, keletą kartų Tykusis netgi sumaišė senmergę su senute iš pirmo aukšto, o poetą - su kažkokiu visai nepažįstamu valkata. Net poeto posūnis su akiniais pasirodė augesnis nei iš tikrųjų. O dabar jų išvis nepažinčiau, net jeigu prieitų visai arti, nepažinčiau; iš tiesų, kodėl gi aš neįsigijau akinių, su neslepiamu kartėliu pagalvoja Tykusis. Laimei, pamažu regėjimas grįžta, ir jis pastebi vaistų buteliuke spurdantį uodą. Drėgnais sparneliais plakdamas stiklines sieneles, vabzdys skęsta klampiame skystyje, o kai miruolį pradeda tampyti agonija, Tykusis atkemša buteliuką ir stebi, kaip paskutinį sykį angos link trūktelėjęs gyvis nurimsta ir tuoj nugrimzta į dugną. Tuomet jau pasidaro truputį jo gaila, ir savęs - taip pat gaila, ir šiaip...
Visai nelauktai kieme pasirodo nuo galvos iki kojų paišinas Atpirkėjas, tasai valkata. Jo vieno Tykusis niekada su niekuo nebuvo supainiojęs vien jau dėl to, kad Atpirkėjas beveik niekuomet nebūna blaivus. Tiesa, šiandien jis labai išsimurzinęs (panašu, kad elgetų atžalos pasistengė), be to, su naujutėliais akiniais, tačiau girtas ir plepus kaip visuomet. Netrukus jis išsitaria ryte ėjęs aukštesniąja gatve, svaidydamas iš rankos į ranką tokį dailų apelsiną, kurį rengėsi padovanoti kokiai nors gražiai merginai. Iš tikrųjų sakau tau - tas apelsinas buvo labai juokingas, sakė jisai, jis taip skaisčiai spindėjo saulėj, kad dėmės ant mano drabužių ir ant veido matėsi dar geriau. Vėliau, nusprendęs, kad šitoj gatvėj nieko nebesutiksiu, išsukau iš jos, ėjau kiemais ir skersgatviais, klaidžiojau akligatviais (vieną sykį pats grasinau, dukart man buvo grasinama), ir jau buvau nutaręs pats jį sudoroti, kai tokioj prišnerkštoj vietoj užtikau Aureliją, adančią suplyšusią kojinę. (O tu, žmogau, nesiraukyk, juk žinau, kaip tau Tai nemalonu.) Jaučiau, kad ji apsidžiaugė mane pamačiusi, iš akių mačiau, kad apsidžiaugė ir netgi leido man paieškoti, ar nėra kojinėse daugiau skylių; iš tikrųjų džiaugiausi, galėdamas pačiupinėti jos kojas. O tada mudu smukome į artimiausią kiemą, tokį pat prišnerkštą, kaip ir visa gatvė, suprask, juk reikėjo kur nors pasislėpti nuo visokių krevečių ir, pagaliau, aš juk turėjau apelsiną. Ech, kad tu žinotum, kaip man buvo gaila jį lupti, tikrai nebūčiau to daręs, jeigu Aurelija nebūtų turėjusi peilio, tartum pasiteisina Atpirkėjas. Ir kai mudu, sudoroję po savąją apelsino dalį, rengėmės eiti, Aurelija netikėtai paslydo ant žievelės ir griuvo tiesiai į mano rankas. Tu neįsivaizduoji, kaip dailiai, kaip grakščiai ji slydo, dėl to visą kelią namų link temačiau tiktai ją, ir dabar tiktai ją slystančią tematau, užbaigia jisai. Bet tu, brolau, atrodai nusikirpęs, priduria. Dabar jau matau, kad nusikirpau per trumpai, atsako Tykusis su neslepiamu kartėliu, nes jaučiu, kad kažkas galvoje tvinkčioja, kažkas skverbiasi į smegenis - jos vėl auga, Atpirkėjau, vėl auga, ir tuoj tuoj ataugs. Po šių žodžių Atpirkėjas pasijunta kažkaip nesmagiai, pasimuisto ir apsižvalgęs po kiemą taria - juk neseniai anas langas buvo praviras, ar ne? Taip, pritaria Tykusis, bet jį ką tik uždarė. Pro šalį nesustodamas praslenka keltuvas - vadinasi, statybininkai dar turi cigarečių; šiandien jie labai kuklūs, taigi gal kaip nors pavyks keletą išsaugoti iki vakaro, dingteli Tykiajam. O Atpirkėjas staiga pareiškia, kad jam laikas eiti, nes trečią valandą turįs reikalų; žinau, ką tu galvoji, seni, sako, esi nuovokus, bet šįsyk klysti - su Papirkėju seniai viskas baigta - jis serga, sunkiai serga. Tai nejaugi vėl su ja - su Aurelija, pagalvoja Tykusis, ir tuoj akyse išskysta daiktų kontūrai.
Kai regėjimas grįžta, Atpirkėjo kieme nebematyti. Dabar Tykusis jau šiek tiek gailisi, kad leidosi su juo į šnekas ir netgi parodė savo sumišimą - o juk galėjo nutylėti ar kitaip išsisukti - tegu supranta tas plepys, kad jis jam ne draugas ir net beveik ne kaimynas. Iš tiesų, kas man darosi, kodėl tie plaukai taip drasko galvą - ji, rodos, tuoj sutrūks į tūkstančius smulkių gabaliukų, beveik balsu pagalvoja Tykusis. Jo dėmesį vėl patraukia buteliuko dugne plūduriuojantis uodas. Būdamas skystyje jis tapo keistai mėlynas - tik vieną sykį anksčiau Tykiajam teko regėti tokią keistą spalvą. Daug dienų iš eilės jis tąsyk praleido bibliotekoje, sklaidydamas trejų metų senumo laikraščius. Greta sėdėjo nukriošę profesoriai ir mokslų daktarai, karštligiškai verčią puslapį po puslapio. (Kai šią biblioteką uždaro, jie skuba į greta esančią, nors toji tedirba vos pusvalandžiu ilgiau.) Gan keistai šalia jų atrodė Aurelija, oriai vartanti madų žurnalus; nuo pat pirmojo savo pasirodymo ji tapo visų mokslavyrių numylėtine, jai nebereikėjo net raustis kataloguose - viską sutvarkydavo senukai. O toks garsus filologas netgi pasiūlė jai paviešėti kaime, pas savo tėvus. Toks visų paslaugumas Tykujį šiek tiek erzino, dėl to vis sunkiau begalėjo įsijausti į skaitomą dalyką, o vieną vasaros vakarą, prieš pat bibliotekos uždarymą, kai paluby įsižiebė lempos, Tykusis pastebėjo, kaip pro pravirą langą į vidų įlėkė mėlynas uodų būrys. Tąsyk norėjo tikėt, kad tai lempos, kurios paluby šviečia, juos priviliojo. O uodai (tikri arba netikri) bemat apspito mokslavyrius ir ėmė juos gelti, šie gi besikasydami toliau šlamino knygų puslapius, lyg nieko nebūtų atsitikę. O Tykiajam atsitiko - jis pasijuto esąs uodas, toks pat mėlynas kaip ir anie, pakilo nuo stalo ir perskridęs salę nutūpė ant Aurelijos skruosto. O vėliau, kai keistasis regėjimas pranyko, Tykusis, vedamas kažkokio instinkto, priėjo prie jos ir pasiūlė išeiti į lauką parūkyti.
Tuo tarpu prie balkono prisišvartuoja keltuvas; barščiais apsilaistę statybininkai pasiima iš Tykiojo po cigaretę, čia pat jas prisidega, ir, kaip visada nepadėkoję, vėl pakyla į viršų... Keltuvui nurimus, kieme pasidaro neįprastai tylu - net mašinų dundesio nebegirdėti. Našlės balkono durys, matyt, truputį praviros, nes Tykusis puikiai girdi, kas dedasi kambary. Mama, aš noriu pamatyti vagį, kūkčioja dukrelė, kodėl jis visada ateina taip vėlai, kai aš jau miegu, lyg Kalėdų senelis? Jis turbūt gyvena labai labai toli, kur nors kitame miesto gale, atsako jai našlė, iš pradžių jis ilgai ilgai eina plačiomis gatvėmis, paskui taip pat ilgai laukia troleibuso, o kai šis atvažiuoja, mažyte, jis kartu su kitais žmonėmis įlipa, būtinai pažymi bilietą (kaip ir visi geri vaikai), ir važiuoja, važiuoja, važiuoja, beveik pašnabždom sako jinai. Čia ją pertraukia dukrelė: mama, mamyte, ar tu labai jį myli, klausia. O tuoj po to pasigirsta našlės rauda - tokia garsi ir verianti, kad net poetas (kaip visada girtas) išbėga į balkoną pažiūrėti, kas gi čia vyksta. Tykusis sulaiko kvėpavimą, mat nenori būti pastebėtas; vos našlei pradėjus sekti savo pasakėlę, jis prisiminė kažkada Atpirkėjo pasakytus žodžius. Pasak jo, tobuliausias dalykas pasaulyje yra troleibusas vasaros karščių metu - tuomet, kai draugėn susispiečia iš bažnyčios grįžtančių pensininkų gvardijos, sodininkai, apsikrovę krepšiais ir vaikučiais, apsipešioję paaugliai, solidūs ponai, vyriškiai, iš mažyčių radijo imtuvėlių klausantys žinių - visi prakaituoti, nuvargę, svaido prakeiksmus. Įnirtęs kontrolierius spraudžiasi pro žmones, plėšydamas visuotiniame prakaite ištežusius talonus, čeksi įkaitę komposteriai, kažką ištinka šilumos smūgis. Tokiomis minutėmis aš juos labai myliu, tuos žmones, taip myliu, kad galėčiau už juos numirti, sakė jisai, nors paprastai tvirtindavo, kad jam skirta trejopa mirtis: arba žūti nuo kulkos paklydėlės ir būti paskelbtam tėvynės didvyriu, arba tapti fanatiko musulmono auka - kai nesi katalikas, tai išties beprotiška, ar ne, sakydavo jisai - arba grąžinti bibliotekon visas perskaitytas bei neperskaitytas knygas ir baigti gyvenimą savo noru. Beveik tikra, kad savo mirtim jis nemirs, o ir numiręs - prisikels, kaip įpareigoja jo vardas, prisikels vien tam, kad gardžiai iš mūsų pasijuoktų. Dėl to ir nekenčiu tavęs, Atpirkėjau, ir troleibusų taip pat nekenčiu, galvoja Tykusis. Tik vieną vienintelį sykį, kai drauge su Aurelija važiavo iš bibliotekos namo, jam patiko spūstis, jam patiko troleibusas, nes maišaty jiegu visai netyčia susiglaudė krūtinėmis, ir Tykusis turėjo pripažinti, kad ji ne tokia jau bloga, toji kekšė. O greta stovėjęs girtas senukas tąsyk padovanojo jiems tokį dailų vaikų žaislelį su stikline akute - sukdamas rankenėlę, joje galėjai matyti mažyčius paveikslėlius. O kas juose buvo vaizduojama, kiekvienas matė savaip, ir Aurelija kažką matė, tik Tykusis - ne, mat jo dėmesį nuolat traukė gili Aurelijos iškirptė - stiklinėje akutėje jis regėjo geidulingai prasiskleidusias jos odos poras, sklidinas prakaito lašų - jau tada jos išvaizdoje buvo kažkas medūziška.
Tykusis pasičiupėja galvą: ne, plaukai nepaaugę nė per centimetrą, bet iš kur tada šitokia iliuzija? Jeigu taip bus ir toliau, aš netrukus išeisiu iš proto, ir Atpirkėjas taip kvatosis, kad net apsiašaros - taip gardžiai jis juoksis, galvoja Tykusis. O tuo tarpu viršuje pasigirsta gerai pažįstamas garsus blerbimas, ir priešais akis išnyra keltuvo kraštelis ir statybininkų kojos. Juos išvydęs, Tykusis tuoj pat pasislepia viduj, nes cigarečių atsargos jau baigiasi, o kai pasidairę avigalviai nublerbia savo keliu, išlenda vėl. Tai Papirkėjas serga? Anąsyk, kai buvo sutikęs, irgi taip pagalvojo, bet paskui nubaidė tą mintį šalin - manė, pokštauja. Tada lietaus užkluptas jis slėpėsi bažnyčios prieangy, bet vėliau įėjo į vidų, mat jį truputį suerzino vienas prekijas, ties bažnyčios durimis pardavinėjęs prisukamą Kristų - garsiai čirkšdama lėlė judino tartum maldai sudėtas rankas, o paguldyta ant nugaros sakė "amen". Štai dabar, Dieve, pažaiskime tokį žaidimą - aš sakysiu, kad Tavęs nėra, o Tu pamėginki man įrodyti, jog klystu, sušnabždėjo jisai, apimtas bažnyčioje tvyrančios nuotaikos. Bet tuo tarpu iš už kolonos išlindo įtūžęs Papirkėjas ir kibo jam į atlapus; dink man iš akių, prakeiktas šnipe, šaukė jisai, ir pasakyk savo sėbrui Atpirkėjui, kad nekenčiu ir jo paties, ir tokių jam parsidavusių, kaip tu. Nejaugi manai, kad aš pamišęs, tu, suski, galvoji, taip lengva su manimi susidoroti, net apsiputojęs šaukė Papirkėjas. O kai Tykusis pabandė jam paaiškinti, kad neturėjo tokios minties - kėsintis į jį ir kad Atpirkėjas jam veikiau priešas, o ne draugas, dar labiau įtūžęs Papirkėjas iš kišenės išsitraukė mažytį, iš konservų dėžutės skardos išrėžtą aštriabriaunį žaibuką ir kelis kartus kryžmai perrėžė Tykiojo paltą. O kad jus visus trenktų žaibas, Dievo žaibas, šaukė jis pavymui. Atpirkėjas Tykiajam tikrai ne draugas, nors visi kaimynai galvoja kitaip - nuolat ketino tai pasakyti, bet taip ir nepasakė. Dabar tai padaryti jau per vėlu - Atpirkėjui tai būtų dar juokingiau, nei matyti mane išprotėjusį. Niekšas, praėjusią savaitę jis pareiškė, kad Dievo nebebus, kai visi kunigai užkims, prisimena Tykusis, ir tuoj pat jam vėl užtemsta akys. Gal jau trenkė į mane Papirkėjo žadėtasis žaibas, kad taip liūdna, kai dar įsčiose buvau, jis trenkė, įsivarvinęs lašų pagalvoja Tykusis. Tuo tarpu parūkyti į balkoną išlenda kvailasis poetas. Atrodo, jis nekaip nusitekęs, dėl to Tykiajam tenka išklausyti tiradą keiksmų bei įžeidinėjimų, o kai jis suglumęs išsitaria apie uodą buteliuke, poetas prapliumpa garsiai juoktis ir patikinęs, kad jo, Tykiojo, laukia tas pats, sako krevete tu ir nušlepsena į vidų. Kažkur viršuje girdėti statybininkų balsai, senmergės dūsavimas, lėkščių skambėjimas. Antrame aukšte tylu - našlė su dukrele gal jau miega, gal išėjo į parduotuvę ar pasivaikščioti. O jeigu negrįžtų, išeitų ir negrįžtų, išvažiuotų kur nors? Juk ir Atpirkėjas viduržiemy išėjo ir negrįžo tris vakarus iš eilės - kaip vėliau paaiškėjo, jis su savo drauge šokėja buvo išvykęs į pamarį. Pirmąsyk mačiau jūrą tokią (turiu galvoj spalvą), sakė jis, nepatikėsi - žalią, o ant bangų suposi didelės riebios žuvys, raudonos tartum kraujo krešuliai. Be to, jis sakėsi matęs ką tik parplaukusius žvejus, jų luotus, prikrautus tų pačių raudonųjų žuvų, matė, kaip žvejai neskubėdami ėmė jas ir dėjo ant pakrantės sniego, ėmė ir dėjo. Ir jos ištepė raudonai, ištepė po savim sniegą, ir žvejų rankas, ir mane, įsivaizduoji - mane, ištepė, šaukė tąsyk Atpirkėjas - kokios tat buvo juokingos žuvys! Be to, sakė parsivežęs vieną su savim, ir iš tikrųjų tuoj iš kišenės ištraukė žuvį, kuri anaiptol nebuvo nei tokia didelė, nei raudona, kaip apsakytosios. Tada supratau, kad ir mane jis laiko žuvimi ir daugiau niekuo - tik žuvimi, pagalvoja Tykusis, ir, aišku, tebelaiko ja iki šiol.
Pamažu kiemą apgaubia sutemos; ne, saulė dar nenusileidusi - ji tiesiog pasislėpė kažkur tarp namų. Ne be gailesčio Tykusis užgesina paskutiniąją cigaretę, tiesa, kambaryje yra dar keletas nuorūkų, taigi viskas ne taip jau blogai. Bet nejaugi iš tiesų aš panašus į žuvį, galvoja, nejaugi iš tiesų? Tai, aišku, pokštas - Atpirkėjas kaip visada pajuokavo, bet vis dėlto? Bent jau tada, kai jiedu su Aurelija susitiko pajūrio kurorte (o tai buvo praėjusią vasarą), žuvimi jis dar nebuvo. Visą laiką Aurelija elgėsi kažkaip keistai, jos buvimas Tykųjį vargino ir slėgė, o paskutiniąją dieną, kai nebeliko dėl ko kivirčytis, Tykusis tarė, kad laikas pagaliau viską užmiršti ir kaip reikiant išgerti; gal nebus taip šlykštu, kalbėjo jisai. Aurelija tam nesipriešino - ji klusniai nutipeno paskui Tykųjį į artimiausią užeigą. Stalai čia buvo apdangstyti širdėtomis staltiesėlėmis, kurios labai nederėjo prie išimtinai vyriškos publikos, be to, daug kur širdutės buvo iškarpytos ir likę tik tokios pat formos skylės. Aurelija alaus negėrė, užtat nuolat tyčiojosi iš Tykiojo, svaidydama gašlius žvilgsnius į greta sėdinčius vyrus. Šis niršo ant jos už tokį pažeminimą, ir Aurelijai trumpam nusisukus, nuliedavo ant jos suknelės alaus - toks kerštas atrodė labai rimtas.
Iš užeigos jie nuėjo į paplūdimį, mat Aurelija užsigeidė išsimaudyti. Ir nors jūroje tą dieną buvo kaip niekad daug medūzų, Aurelija savo ketinimo neatsisakė. Ji tyčia rengėsi ilgai, taip ilgai, kad Tykusis beveik prarado laiko nuovoką - jo akyse šmėkšojo ant staltiesių matytosios širdutės, kurios dažnai užplaukdavo ant Aurelijos kūno, o tada Tykiajam atrodė, kad visa ji išberta mažyčiais raudonais spuogučiais. Kekšė, vandenyje ji niekuo nesiskyrė nuo kitų medūzų: balta, beformė masė, manęs siekiantys čiuptuvai... Būčiau tapęs auka - ši beprotė būtų suvirškinusi mane savo medūziškam skrandy; ne, ne, žuvimi tuomet dar nebuvau...........
Kieme tuo tarpu nepaprastai tylu - poetas su statybininkais, matyt, vieši pas senmergę, jo posūnis maigo savo penį, senutė gal jau nuėjusi miegot, o našlė su dukrele (jos ką tik grįžo) laukia vagies ir, aišku, nesulauks - juk niekada jo nesulaukė. Staiga tarpuvartėj pasirodo deus ex machina - girtutėlis Atpirkėjas su vaiku ant rankų. O rankoj tas vaikas laiko kažko prikimštą medžiaginį maišelį, dėl to Atpirkėjui sunku išlaikyti lygsvarą; įdomu, kur jis nutvėrė tą vaiką, jis, regis, ne iš tų, kurie teplioja praeivius dumblu. Be to, dar ir muistosi, nenori būti nešamas, tas berniūkštis. Ir kai pavojingai susvyravęs Atpirkėjas griebiasi artimiausio stulpo, mažasis vikriai liuokteli nuo jo sprando ir pasileidžia bėgti. Deja, teperbėgęs pusę kiemo, jis išsitiesia ant žemės, o iš įtartinojo maišelio bei švarko kišenių pasipila lemputės ir, aišku, sudūžta. Berniukas garsiai apsižliumbia ir niekur nebėga, iš jo nosies varva kraujo lašai. Štai tada Atpirkėją apima gailestis, jis pakelia vagišių nuo žemės, nosine apšluosto žaizdą, bet nepaleidžia, tu, vaikeli, nepyk - haec mea culpa est, aš tik norėjau įkrėsti jai bent kiek proto, akimis parodęs balkone stovinčią našlę. Kaip manai, ar nenumirs ji ir jos dukrelė iš liūdesio - numirs ar nenumirs? O tu, kre-ve-te, staiga kreipiasi jis į Tykųjį, nejaugi vis dar manai, kad Aurelija - medūza? Klysti, medūza - štai, štai šitie du a-vi-gal-viai su savo keltuvu sako ir pažada kitą dieną pakviesti statybos bendrovės viršininką. O tada padeda vaikiščiui nuo žemės surinkti nesudužusias lemputes, sudeda jas į maišelį, paskui ir iš savo kišenės ištraukia vieną didžiulę šimto vatų lemputę; imk, sako, ir bėk, tik niekuomet daugiau nepakliūk man į rankas. Kvailys, proverksmiais sušunka berniūkštis ir pabėgėjęs keletą metrų į šalį, sviedžia dovaną Atpirkėjui į veidą................

A g o t a  K r i s t o f , prancūziškai rašanti vengrų kilmės rašytoja, lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš romanų trilogijos „Storas sąsiuvinis“. Čia spausdinami jaudinantys, kartais keistoki apsakymai, sukurti per ilgą laiką, nuo pat autorės išvykimo iš Vengrijos 1956 m., yra bene paslaptingiausia jos kūrybos dalis.


       Kirvis

       „Įeikite, daktare. Taip, čionai. Taip, jus pakviečiau aš. Mano vyrui atsitiko nelaimė. Taip, manau, kad tai didelė nelaimė. Net labai didelė. Reikia užlipti į antrą aukštą. Jis mūsų miegamajame. Prašom čia. Atleiskite, lova nepaklota. Suprantate, aš truputį išsigandau pamačiusi šitiek kraujo. Nežinau, ar man pakaks drąsos visa tai išplauti. Turbūt verčiau persikelsiu gyventi kitur.
       Štai miegamasis, užeikite. Jis čia, šalia lovos, ant kilimo. Jam į pakaušį įsmigęs kirvis. Ar norite apžiūrėti? Taip, apžiūrėkite jį. Tikrai kvailas atsitikimas, ar ne? Per miegus jis iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio.
       Taip, šitas kirvis mūsų. Paprastai jis būna svetainėje, prie židinio, juo prakapojame šakalių.
       Kodėl kirvis gulėjo prie lovos? Aš nežinau. Tikriausiai jis pats atrėmė jį į naktinį staliuką. Gal bijojo įsilaužėlių. Mūsų namas stovi gana atokiai.
       Sakote, jis miręs? Aš iškart pagalvojau, kad jis miręs. Bet tariau sau, jog bus geriau, jei tai patvirtins gydytojas.
       Norite paskambinti? Ak tiesa, medicininei pagalbai, ar ne? Policijai? Kodėl policijai? Juk tai nelaimingas atsitikimas. Jis tiesiog iškrito iš lovos ir pataikė ant kirvio. Taip, tai retas atvejis. Bet yra daugybė dalykų, kurie nutinka šiaip sau, nei iš šio, nei iš to.
       O! Ar tik jūs negalvojate, jog tai aš padėjau kirvį prie lovos, kad jis ant jo nukristų? Bet juk aš negalėjau numatyti, kad jis iškris iš lovos!
       Gal net manote, jog aš jį išstūmiau, o paskui ramiai užmigau, pagaliau likusi viena mūsų plačioje lovoje, negirdėdama jo knarkimo, nejausdama kvapo!
       Iš teisybės, aš miegojau gerai. Jau daug metų nebuvau taip gerai miegojusi. Atsibudau tik aštuntą valandą ryto. Pažvelgiau pro langą. Lauke buvo vėjuota. Prieš saulę žaidė balti ir pilki kamuoliniai debesys. Buvau laiminga ir galvojau, kad iš jų niekada nežinai ko tikėtis. Debesys gal išsisklaidys, – jie lėkė taip greitai, – o gal juose susikaups vandens ir pasipils mums ant pečių lietus. Man tas pats. Aš labai mėgstu lietų. Beje, šįryt viskas man atrodė nuostabu. Jaučiausi lengva, atsikračiusi naštos, kuri taip ilgai...
       Tada pasukusi galvą išvydau šią nelaimę ir iškart paskambinau jums.
       Jūs taip pat norite paskambinti. Štai telefono aparatas. Jūs pakviesite medicininę pagalbą. Pasirūpinsite, kad išvežtų kūną, ar ne?
       Sakote, medicininė pagalba reikalinga man? Nesuprantu. Aš nesužeista. Man nieko neskauda, jaučiuosi puikiai. Kraujas ant naktinių marškinių – mano vyro, jis ištryško, kai...“

       Namai

       Ar tai bus šiame, ar kitame gyvenime?
       Aš grįšiu namo.
       Lauke stūgaus medžiai, bet nei jie, nei raudoni debesys, nei miesto šviesos manęs daugiau negąsdins.
       Aš grįšiu į namus, kurių niekada neturėjau arba jie buvo per daug toli, kad juos prisiminčiau, nes aš niekada, tikrai niekada negyvenau namuose.
       Rytoj pagaliau tuos namus turėsiu skurdžiame didelio miesto kvartale. Skurdžiame kvartale, nes kaipgi pasidarysi turtinga iš nieko, atėjus iš kitur, iš niekur, ir nenorėdama praturtėti?
       Dideliame mieste, nes mažuose miesteliuose tėra keletas likimo valiai paliktų namų, tik dideliuose miestuose yra ištisos gatvės, neįmanomai tamsios gatvės, kur glaudžiasi tokios būtybės kaip aš.
       Tomis gatvėmis aš eisiu į savo namus.
       Eisiu tomis gatvėmis, plakamomis vėjo, apšviestomis mėnesienos.
       Apkūnios moterys, išlindusios pakvėpuoti grynu oru, žiūrės į mane netardamos nė žodžio. Aš sveikinsiuosi su visais netverdama laime. Pusnuogiai vaikai ritinėsis man po kojų, ir aš juos kilnosiu prisimindama savuosius, kurie kažkur bus dideli, turtingi ir laimingi. Aš glostysiu tuos nežinia kieno vaikus ir dovanosiu jiems blizgančius, retus daiktus. Taip pat pakelsiu girtą vyriškį, parkritusį griovyje, paguosiu moterį, kuri bėgs rėkdama tamsoje, išklausysiu jos kančias, nuraminsiu.
       Grįžusi namo, būsiu pavargusi, atsigulsiu ant lovos, ant bet kurios lovos, o užuolaidos plaikstysis, kaip plaikstosi debesys.
       Taip bėgs laikas.
       O po mano vokais bėgs paveikslai iš blogo sapno, kuris buvo mano gyvenimas.
       Bet jie manęs daugiau nebeskaudins.
       Aš būsiu namie; viena, sena ir laiminga.

       Darbininko mirtis

       Skiemuo liko neužbaigtas, bereikšmis, pakibęs tarp lango ir gėlių vazos.
       Neužbaigtas liko tavo nusilpusių pirštų judesys, nupiešęs ant paklodžių pusę didžiosios N raidės.
       – Ne!
       Manei, jog užtenka būti atsimerkus, kad mirtis negalėtų tavęs pasiekti. Tu išplėtei akis, kiek leido jėgos, bet mirtis vis tiek atėjo ir suspaudė tave glėbyje.
       Dar vakar galvojai apie savo automobilį, kurio nespėjai nuplauti šeštadienį, jau tokį tolimą, nes skausmas pirmąsyk pervėrė skrandį.
       – Vėžys, – pasakė gydytojas, ir švari ligoninės lova sukėlė tau siaubą.
       Net tavo rankos pabalo bėgant dienoms, savaitėms, mėnesiams. Dingo nenuplaunama alyva, tavo nagai daugiau nebelūžinėjo, pasidarė ilgi, rausvi kaip valdininko.
       Vakarais tyliai verkdavai, nekūkčiodamas, nesipurtydamas, tik ašaros pamažu, be jokio garso tekėdavo ant pagalvės bendroje palatoje, kur žalia lempelių šviesa rausė griovelius tavo ligotiems kaimynams ant skruostų ir paakiuose.
       Ne, tu nebuvai vienas.
       Jūs buvote šešiese ar septyniese, turintys mirti artimiausiomis dienomis.
       Kaip fabrike. Ten tu taip pat nebuvai vienas, dvidešimt ar penkiasdešimt asmenų diena iš dienos darė tuos pačius judesius.
       Tavo fabrikas gamino ne tik laikrodžius, tavo fabrikas gamino ir lavonus.
       Ligoninėje, – kaip ir fabrike, – jūs neturėjote ką vienas kitam pasakyti.
       Tu galvodavai, kad kiti miega arba jau yra mirę.
       Kiti galvodavo, kad tu miegi arba jau esi miręs.
       Niekas nekalbėjo, tu taip pat.
       Tu nenorėjai kalbėti, norėjai tik ką nors prisiminti, bet nežinojai ką.
       Nebuvo ką prisiminti.
       Tavo prisiminimus, jaunystę, jėgas, gyvenimą atėmė fabrikas. Jis tau paliko tik nuovargį, mirtiną keturiasdešimties metų darbo nuovargį.

       Aš daugiau nebevalgau

       Jau per vėlu. Aš daugiau nebevalgau. Atsisakau duonos ir sausgyslių gabalų. Atsisakau ir motinos krūties, duodamos visiems, ką tik atėjusiems į skausmų pienines.
       Vos išmokęs gyventi, buvau maitinamas kukurūzais ir pupelėmis.
       Visiems nepažįstamiems valgiams pastačiau šventovę ir eidavau pasivogti kelių bulvių į beribius savo gimtinės laukus.
       Dabar turiu baltą staltiesę, krištolo, sidabro, bet stirniena ir lašišos buvo atvežtos per vėlai.
       Aš daugiau nebevalgau.
       Šypsodamasis pakeliu taurę reto vyno, sveikinu savo svečius, pakviestus vakarienės. Pastatau tuščią taurę, mano balti liesi pirštai glosto siuvinėtas staltiesės gėles.
       Mane apninka prisiminimai...
       Ir aš juokiuosi stebėdamas svečius, godžiai pasilenkusius prie kiškienos troškinio, – tą kiškį aš pats nušoviau mažuose jų gimtinės laukuose.
       Nors, tiesą pasakius, tai tik jų mylimas naminis katinas.

       Mokytojai

       Visus tuos metus, kol lankiau mokyklą, labai mylėjau savo mokytojus. Aš jais taip žavėjausi ir taip gerbiau, kad jaučiau būtinybę juos ginti nuo klasės draugų žiaurumo.
       Nereikalingas mokytojų kankinimas mane pykdė. Net tada, kai jie rašydavo blogus pažymius. Blogi pažymiai neturi jokios reikšmės, tai kam skriausti tas silpnas ir beginkles būtybes?
       Pamenu, kaip vienas mano draugas, vikriai, tyliai iš nugaros prisėlinęs prie mūsų biologijos mokytojo, imdavo iš stuburo tampyti jo nervus, o paskui išdalydavo juos mums. Iš tų nervų galėjai pasidaryti daug daiktų, pavyzdžiui, muzikos instrumentų. Juo labiau sudilęs būdavo nervas, juo subtilesnį garsą jis skleisdavo.
       Mūsų matematikos mokytojas buvo visai kitoks negu biologijos. Jis turėjo tokius nervus, kurių ničniekur negalėjai panaudoti. Užtat jo galva buvo plikut plikutėlė ir puikiai tiko kompasu braižyti taisyklingiems apskritimams. Tų apskritimų apimtis aš rūpestingai užsirašydavau užrašų knygelėje ir vėliau iš jų pasidarydavau išvadas.
       Mano bendramoksliai, netašyti stuobriai, žinoma, nesugalvodavo nieko geresnio, kaip taikytis į mano apskritimus svaidyklėmis, pasigamintomis iš anksčiau minėtų nervų, – taikytis iš pasalų, kai mokytojas, atsukęs mums nugarą, ant juodos lentos braižydavo statųjį Pitagoro teoremos trikampį.
       Dar pasakysiu keletą žodžių apie mūsų talentingąjį literatūros dėstytoją. Kalbėsiu trumpai, nes žinau, kad kitų mokykliniai prisiminimai nuobodūs tiems, kurie jų klausosi.
       Kartą tas žmogus paleido kreidą man į galvą norėdamas pažadinti iš įprasto rytinio miego. Man klaikiai nepatinka būti šitaip pažadintam, bet aš nė kiek neužpykau, – taip labai mylėjau mokytojus ir kreidą. Kadangi man trūko kalcio, tais laikais vartojau milžinišką kiekį kreidos. Nuo jos man truputį pakildavo karštis, tačiau dėl to niekada nepraleisdavau pamokų, nes, kaip jau ne sykį sakiau, mylėjau mokytojus, ypač (neregėtai talentingą) literatūros dėstytoją.
       Kaip tik dėl to užjausdamas šį nelaimingąjį, lygiai pusė pirmos, kai jo mokiniai nužudė eilėraštį, parke šalia mokyklos mergaičių palikta šokykle padariau galą jo kančioms.
       Už mano žmogišką poelgį buvo atlyginta septyneriais metais kalėjimo. Bet aš dėl to niekada nesigailėjau, – per tuos septynerius metus išmokau tiek daug įvairiausių dalykų, nuoširdžiai prisirišau prie savo sargų ir labai žavėjausi kalėjimo viršininku.
       Bet tai jau kita istorija.

       Rašytojas

       Mečiau viską ketindamas parašyti savo gyvenimo kūrinį.
       Aš esu didis rašytojas. Šito dar niekas nežino, nes dar nieko nesu parašęs. Bet kai parašysiu savo knygą, savo romaną...
       Todėl ir mečiau valdininko darbą ir... ką dar? Daugiau nieko. Draugų aš niekada neturėjau, juo labiau – draugių. Šiaip ar taip, mečiau viską o viską ketindamas parašyti didelį romaną.
       Tačiau dar nežinau, koks bus mano romano siužetas. Jau tiek ir tiek prirašyta apie viską ir apie nieką.
       Spėju, jaučiu, kad esu didis rašytojas, bet joks siužetas mano talentui neatrodo pakankamai geras, pakankamai didis, pakankamai įdomus.
       Deja, siužetas niekaip neateina į galvą, ir mano vienatvė tampa vis sunkesnė, vis labiau slegia, mane supa tyla, tuštuma išsikerojo visur, nors mano būstas nėra labai erdvus.
       Bet šie trys baisūs dalykai – vienatvė, tyla ir tuštuma – pralaužė stogą, išvešėjo ligi žvaigždžių, nusidriekė į begalybę, ir aš jau nebežinau, ar tai lietus, ar sniegas, ar fenas, ar musonas.
       Aš šaukiu:
       – Parašysiu viską, ką galima parašyti!
       Man atsiliepia balsas, ironiškas, bet vis tiek balsas:
       – Gerai, sūneli. Viską, bet ne daugiau, tiesa?

       Vaikas

       Jie sėdi čia, kavinės terasoje. Žiūri į praeinančius žmones. Žmonės eina pro šalį, kaip paprastai, kaip reikia jie eina ir eina. Žmonės mėgsta eiti savo keliu.
       Aš velkuosi ir velkuosi jiems iš paskos. Nirštu, stovinėju, spjaudausi, verkiu, paskui atsisėdu ant šaligatvio krašto ir rodau liežuvį visiems praeinantiesiems.
       – Tu blogai išauklėtas, – sako praeiviai.
       – Taip, tu mums darai gėdą, – sako tėvai.
       Jie taip pat daro man gėdą. Jie nenupirko šautuvo, gražaus šautuvo, kurio aš norėjau. Jie man pasakė:
       – Šitas žaislas negražus.
       Bet aš mačiau tėvą karo tarnyboje. Jis turėjo šautuvą, tikrą šautuvą, tinkamą žudyti. O kai aš pamačiau gražius vaikiškus šautuvus, indėniškus šautuvus, tinkamus medžioklei, žaidimams, jie man pasakė, jog tai labai bjaurus žaislas, ir nupirko sukutį!
       Aš sėdžiu čia, ant šaligatvio krašto. Paskui atsistoju, nirštu, verkiu, spjaudausi, šaukiu:
       – Jūs blogai išauklėti, jūs darot man gėdą! Meluojat, geručiais dedatės! Kai užaugsiu, aš jus nužudysiu!

       Mano sese Lina, mano broli Lanoė

       – Mano sese Lina, aš klaidžioju gatvėmis, aš nedrįstu tau to pasakyti, bet tu ir pati žinai, mano sese, mano meile, tavo lūpos, tavo ausų kriauklelės, mano sese Lina, man nėra kitų merginų, esi tik tu, mano sese Lina, nuo pat vaikystės matydavau tave nuogą, be krūtų, be makšties, matydavau tik tavo šlaunis, o kitkuo tu buvai panaši į mane. Mano sese Lina, prabėgo keleri metai, ir aš einu iš proto jausdamas tavo šlaunis, prisispaudusias prie manęs, matydamas tavo išsigandusį veidą, nuo tramdomos raudos virpančias lūpas. Lina, mano sese Lina. Šiandien tarp nešvarių baltinių išvydau krauju suteptas tavo kelnaites, tu tapai moterimi, aš privalau tave parduoti, mano sese, o mano sese Lina!
       – Mano broli Lanoė, vadinasi, tai vyksta šitaip? Mano broli Lanoė, šįvakar tu išėjai. Aš likau viena su seniu ir bijojau, nes tavęs čia nebuvo. Paskui senis ir senė atsigulė, o tu, broli Lanoė, negrįžai. Ilgai laukiau prie lango, kol tu parėjai su kitu vyriškiu. Judu su nepažįstamuoju įžengėte į mano kambarį, ir aš padariau viską, ką tu norėjai, kad padaryčiau. Aš moteris, broli Lanoė, žinau, kiek esu skolinga seniui ir tau, aš tai darau neprieštaraudama, broli Lanoė, sutinku atiduoti savo kūną kiekvienam. Bet laikyk mane už rankos, kol se~niai miega, glostyk man plaukus, kol kitas mane ima. Mylėk mane, Lanoė, mano broli, mano meile, arba užrišk virvę ant kaklo.

      Man tas pats

       Viršuje, apačioje – mėlynos dagių galvos.
       Kažkas kažką dainuoja.
       Man tas pats, tai net nėra gražu, tai liūdna ir sena sena daina.
       – O rytoj? Tu keliesi, kur eini?
       – Niekur. Nors galbūt vis dėlto kur nors eisiu.
       Bet miegoti sunku, skamba varpai, muša laikrodžiai.

       – Išskleiskite nosinę, pone. Aš norėčiau atsiklaupti.
       – Prašau.
       Tramvajuje jie buvo dviese. Vienas trukčiojo skambučio virvelę, antras kapojo skyles.
       Galinėje stotelėje išlipančiųjų nebuvo.
       Tačiau visi tramvajai sustoja tenai.
       Įlipančiųjų taip pat nebuvo.
       Man tas pats.
       Jie atsiklaupia.
       – Ar norite persimesti su manim keletu žodžių?
       – Maniau, jūs norite melstis.
       – Jau pasimeldžiau.
       – A, tuomet visai kas kita. Vadinasi, galime važiuoti atgal. Aš jums paskambinsiu rytoj.

       – Kas naujo?
       – Kaip sekasi jūsų vaikams?
       – Ačiū. Kol kas serga tik du. Didesnieji eina į parduotuves sušilti. O kas gero pas jus?
       – Nieko ypatingo. Mūsų šuo pasidarė švarus. Išsimokėtinai nusipirkome baldus. Retkarčiais pasninga.

       Pašto dėžutė

       Savo pašto dėžutę tikrinu du kartus per dieną. Vienuoliktą valandą ryto ir penktą vakaro. Laiškininkas paprastai ateina anksčiau, tarp devintos ir vienuoliktos ryto, jis labai nepunktualus, o popiet – apie ketvirtą valandą.
       Visada einu jos patikrinti kiek galima vėliau, kad būčiau tikras, jog laiškininkas jau lankėsi, kitaip tuščia dėžutė suteiktų man bergždžios vilties, aš sau sakyčiau: „Gal jis dar nebuvo atėjęs“, ir turėčiau nulipti antrą kartą, vėliau.
       Ar jūs kada nors buvote atidaręs tuščią pašto dėžutę?
       Žinoma. Taip nutinka visiems. Bet jums į tai nusispjaut, jums tas pats, ar ji tuščia, ar joje kas nors yra: uošvės laiškas, kvietimas į vernisažą, atostogaujančių draugų atvirukas.
       Aš neturiu uošvės ir negaliu jos turėti, nes neturiu žmonos.
       Tėvų, brolių ir seserų taip pat neturiu.
       Nors šito negaliu žinoti.
       Aš gimiau našlaičių prieglaudoje. Gimiau, savaime suprantama, ne ten, bet tenai susivokiau esąs šiame pasaulyje.
       Iš pradžių man tai atrodė natūralu, maniau, jog gyvenimas toks ir yra: būrys vaikų, didesnių ir mažesnių, geresnių ir blogesnių, ir keletas suaugusiųjų, ginančių mus nuo didžkių. Aš nežinojau, kad kitur yra vaikų, turinčių tėvus – tėvą, motiną, seserų, brolių, – kaip sakoma, šeimą.
       Vėliau aš sutikau tuos vaikus iš kito pasaulio, gyvenančius su tėvais, broliais, seserimis.
       Tada ėmiau vaizduotis savo tėvus, aš juos neišvengiamai turėjau, juk vaikai nerandami kopūstuose, ėmiau vaizduotis brolius ir seseris, arba kukliau – brolį ir seserį.
       Savo viltį nukreipiau į pašto dėžutę.
       Laukiau stebuklo, laiško, panašaus į tokį:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo brolis Fransua“.
       Žinoma, man labiau būtų patikęs toks:
       „Žakai, pagaliau aš tave suradau. Aš tavo sesuo Ana Mari“.
       Bet nei Fransua, nei Ana Mari manęs nesurado.
       Aš taip pat jų nesuradau.
       Pasitenkinčiau ir motinos arba tėvo laišku. Manau, kad jie dar gyvi, aš pakankamai jaunas. Jeigu iš vieno ar kito ateitų, pavyzdžiui, toks laiškas.
       Iš motinos:
       „Brangusis Žakai, sužinojau, kad tau sekasi gerai. Sveikinu pasiekus tokią padėtį, kokią pasiekei. Aš, kaip ir tau gimus, gyvenu varge ir skurde. Bet džiaugiuosi žinodama, jog tu pagaliau praturtėjai. Aš negalėjau tavęs pasilikti ir auginti taip, kaip būčiau norėjusi, dėl tavo tėvo kaltės, jis mane metė, kai laukiausi, nors ir labai troškau priglausti tave prie širdies visiems laikams.
       Dabar aš jau sena, gal galėtum atsiųsti man truputį pinigų, nes aš esu tavo skurstanti motina, kurios dėl amžiaus niekas nenori priimti į darbą. Tavo motina, kuri tave myli ir dažnai apie tave galvoja“.
       Iš tėvo:
       „Brangusis sūnau, aš visada norėjau turėti sūnų ir didžiuojuosi tavimi, džiaugiuosi, kad pasiekei puikią padėtį. Nežinau, kaip tu tą padėtį susikūrei, nes man nepavyko nieko pasiekti, nors visą gyvenimą dirbau kaip katorgininkas galerose.
       Kai motina pasakė įsčiose nešiojanti tave, aš išplaukiau laivu, gyvenau uostuose ir aludėse ir buvau nelaimingas galvodamas, kad kažkur turiu žmoną ir vaiką, bet negalėjau jūsų pasiimti pas save, nes uždirbdavau mažai pinigų ir juos pragerdavau skandindamas sielvartą, graužiantį mane dėl jūsų. Dabar aš nusilpęs nuo alkoholio ir nelaimių, manęs niekas nenori samdyti į laivus. Dirbu, ką galiu, uostuose, bet tai ne kažin kas, aš jau senas. Taigi, jei gali, pagelbėk bėdoje ir atsiųsk truputį pinigų, jie man labai pravers. Amžinai tave mylintis tėvas“.
       Šitokių laiškų aš laukiau ir kaip džiaugsmingai būčiau atskubėjęs jiems į pagalbą, koks laimingas būčiau atsiliepęs į jų šauksmą!
       Bet mano pašto dėžutėje nebuvo nieko, nieko panašaus, nebuvo ničnieko ligi šio ryto.
       Šįryt gavau laišką. Jį atsiuntė vienas didžiausių miesto verslininkų. Labai žinomas asmuo. Maniau, jog tai oficialus laiškas, darbo pasiūlymas (aš – dekoratorius). Bet laiškas prasidėjo šitaip:
       „Sūnau,
       Mano gyvenime tu tebuvai jaunystės klaida.
       Bet aš prisiėmiau atsakomybę. Daviau gerą padėtį tavo motinai, būtų galėjusi auginti tave nedirbdama, bet ji tiesiog pasinaudojo mano pinigais ir įkišo tave į našlaičių prieglaudą, o pati lėbavo toliau. (Girdėjau, ji mirė gal prieš kokią dešimtį metų.)
       Aš dėl savo aukšto rango negalėjau tiesiogiai tavimi rūpintis, nes jau turėjau teisėtą šeimą.
       Vis dėlto norėčiau, kad žinotum, jog niekada tavęs neužmiršau ir aplinkiniais keliais visada tavimi rūpinausi. (Tavo studijų išlaidas, stipendiją Dailės mokykloje mokėjau aš.)
       Turiu pripažinti, kad tu savo ruožtu sukaisi puikiai, sveikinu. Tikriausiai paveldėjai tai iš manęs, nes aš taip pat pradėjau nuo nieko.
       Deja, daugiau sūnų nesulaukiau. Vien dukterys, o mano žentai negabūs.
       Dabar mano gyvenimas krypsta vakarop ir man nerūpi, kas ką pamanys. Nusprendžiau savo reikalus patikėti tau, nes aš jau pavargęs ir trokštu poilsio.
       Todėl prašau ateiti į mano biurą viršuje nurodytu adresu gegužės 2 dieną 15 valandą.
       Tavo tėvas“.
       Ir – parašas.
       Štai kokį laišką gavau iš tėvo po trisdešimties laukimo metų.
       Ir jis neabejoja, kad gegužės 2 dieną 15 valandą atlėksiu į jo biurą netverdamas džiaugsmu.
       Gegužės antroji po dešimties dienų.
       Šį vakarą sėdžiu oro uoste ir laukiu lėktuvo į Indiją.
       Kodėl į Indiją?
       Galėčiau skristi bet kur, kad tik „tėvas“ manęs nesurastų.