Na ir kas, kad vidurvasaris – ne visiems norisi šusti paplūdimio termose, brinkti ežere, medituoti traukiamą žuvį. Yra padermė, mėgstanti parodų salių vėsą, gyvą muziką, festivalių šurmulį, teatro provokuojamą pokalbį. Ir ji turi ką veikti – šiandien „kultūrinės priemonės“ į žmogų byloja įvairiausiais pavidalais, formomis ir įvairiausiose vietose: bažnyčios gaudžia klasikos ir roko koncertais, prabyla dramos spektakliais; parkuose, gatvėse, miesto aikštėse sklando poezijos paukštės ir jų raibos plunksnos, pastatų sienos atgyja ant jų rodomais filmais.
Čia, Klaipėdoje, irgi esama kultūrinio veiksmo, kurio nestabdo nei vasaros tingulys, nei pamoka vadinama ekonominė krizė: parke, prie Klaipėdos koncertų salės, dar skamba koncertų ciklo „Nuo Joninių iki Žolinės“ garsai, spektaklius rodo ir kūrybinėse dirbtuvėlėse triūsia Klaipėdos lėlių teatras, mariose plaukioja „Muzikinis keltas“, Girulių baterijoje „Juodoji tvirtovė“ trumpam apsigyveno prodiuserės Rūtos Vanagaitės spektaklis „Karas ir jūra“ pagal vokiečių armijos eilinio Gi Sajerio atsiminimų knygą „Pamirštas kareivis“... Ir čia, Klaipėdoje, kur ne tiek jau daug gyvų kultūrinio susibūrimo vietų, kur mažoka atraktyvumo, pavienių entuziastų dėka kultūra bando apsigyventi pačioje kasdieniškiausioje aplinkoje, skverbiasi į netikėtas, apleistas, pamirštas vietas. Ji atsisako intymios, uždaros erdvės ir išeina stabdyti laiko monotonijos, raginti į save pažiūrėti kitaip, nei žiūrima į veidrodį vakare, nusivalius grimą; traukia eksperimentuoti, atrasti ir rizikuoti.
Meno prigimtyje užkoduota rizika, deja, menininkai nuo nesėkmių nėra draudžiami. O gaila. Manau, kad draudimas turėtų būti išmokamas kiekvieną kartą, kai pažeminamas kūrėjo orumas, kai neįsigilinus nei į tekstus, nei į kontekstus liežuvių rykštėmis nuplakamas menininko talentas, kai turintys teisę byloti masėms neprofesionaliai iškraipo faktus, pamiršta esmę, nutyli visumą, nepažvelgia toliau savo išprusimo kiemo. Pastaroji užuomina kreipia į žiniasklaidą – be jos man nepavyksta gyventi: juk jei nesidairai po internetą, tai važiuojant kokiu nors mikroautobusu į ausį prabyla radijas, jei į pašto dėžutę (o sykiu ir į namus, į lovą) neįsileidi laikraščių, tai kur nors pas ką nors tave vis tiek užklumpa televizoriaus kvadratas, iš kurio plėšiasi ištrūkti televizijos ir jų paketai – galybė importinių ir savų televizijų, kurias veisia ne tik miestai ir miesteliai, bet ir kaimai (apie mažiausią Lietuvoje televiziją – PTV, įsikūrusią Peršėkininkų kaime, Alytaus rajone, ne per seniausiai rašė žurnalistė Sigita Inčiūrienė). Nors kiekvienas „žiniasklaidos organas“ nori turėti savo veidą, bet nuvalius storesnį ar plonesnį grimo sluoksnį, regimas daugmaž toks pat vaizdas: lėkštas grožis, graži kvailybė, kvaili scenarijai, nesurežisuotos nelaimės, smurtas, kriminalai...
Štai ir Klaipėdos miestelio televizija, kurią vis „pastebiu“, labai domisi kriminalais. Galima sakyti, ant tų kriminalinių pamatų ir kuria savo žinių laidas ir reitingus. Nemeluosiu – ši televizija eteryje atranda vietos ir premjeros anonsui, pasistengia pakalbinti kokį laureatą ar „nušauti“ iš plataus pasaulio užklydusią žvaigždę, bet labiau mūsų miestelio televizijai rūpi parodyti prekybos centre nualpusią bobutę ar eteryje sugėdinti kelių taisyklių pažeidėją. Apie kultūrą kalbėti jai įdomiau tada, jei galima sužaisti detektyvą, „iškulti“ kriminalo grūdą, sugėdinti begėdžius kultūrininkus. Ar ne todėl ji beveik prieš mėnesį suskubo į Klaipėdos Skulptūrų parke vykusį renginį ginkluota klausimais: Ar padoru trikdyti buvusių kapinių ramybę? Ar galima buvusiose kapinėse muzikuoti, deklamuoti, fotografuoti ir piešti? Ar Jūsų netrikdo vokiečių turistai, ieškantys čia kadaise buvusių (bet šiandien nebesančių) savo artimųjų kapų? O šalia geriantys ir plėšiantys užstalės dainas ar tinka prie šios dienos veiksmo?.. Ne pirmą kartą Skulptūrų parke vykstančius renginius ši televizija bando priskirti „blogio sričiai“ vien todėl, kad iki Antrojo pasaulinio karo dabartinio Skulptūrų parko teritorijoje buvo miesto kapinės, sovietų valdžios sunaikintos ir 1977 m. paverstos Skulptūrų parku. Atseit nepadoru eilėmis bei muzika drumsti mirusiųjų ramybės... O tuo metu, kai toji miestelio televizija sprendžia savo sugalvotus rebusus ir kazusus, ieško įtartinų, negerbiančių tautos atminimo, kažkaip ypatingai specifiškai suvokiamos kultūros, Vilniuje (o ir visoje Europoje nematant jokios tragedijos) jau kelinti metai organizuojamas kasmetinis renginys „Europos kapinių savaitė“, kuriuo siekiama pristatyti visuomenei istorines šalies kapines. Su vokalu ir instrumentine muzika.
Kartais atrodo, kad sensacijų ir šoko stimuliuojama visuomenė pati reikalauja į visus reiškinius – kultūros taip pat – žvelgti per kriminalo prizmę: per daug kainavo, iššvaistė, sunaikino, išniekino, pažemino, užgavo jausmų jautriąsias stygas. Gal todėl vis dar netyla kalbos apie „Krantinės arkos“ vamzdį (juk šitiek daug mokesčių mokėtojų pinigų kainavo!), ir apie VEKS‘ą (vėlgi ištaškiusį pinigus ir nieko gero (argi?) nenuveikusį). Kalbama ir apie valstybės remiamus projektus, kuriuose susirinkę menininkai „keičiasi patirtimi“, bet jokio baigtinio produkto nepateikia, ir apie valstybės remiamą postmodernizmo fekalijomis dekoruotos literatūros leidybą, ir apie kitą meną (kalbu ne apie populiariąją kultūrą) – atseit šlykštų, griaunantį harmoniją, šeimos ir visuomenės vertybes (nesvarbu, kad parodijuojantį, ironizuojantį, kalbantį apie šiuolaikinę Sodomą ir Gomorą, apie mirtį, iškrypimus, nukrypimus ir taip deklaruojantį humanizmą).
Vis dėlto labiau tikėtina, kad temas, problemas, aktualizavimo formas renkasi patys žurnalistai... Liūdniausia, kad beveik viskuo, ką sužinome iš žiniasklaidos apie pasaulį ir apie pačią žiniasklaidą, tikime labiau nei savimi. Apskritai savimi netikime, jei leidžiame Seimui skelbti tokią „abrakadabrišką“ išmintį kaip Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas. Ar cenzūra išgelbės mūsų vaikus? Ugdys mąstančią visuomenę? Paskatins sąmoningos, kritiškos, orios žiniasklaidos radimąsi? O kodėl tiesiog dabar pat kiekvienam iš mūsų nesiėmus asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta, ką darome patys. Kodėl nesiliauti klausyti, žiūrėti tai, kas prasta? Kodėl nepažadinti savyje įtarumo ir noro šviestis bei šviesti kitiems? Ieškoti tiesos, prisipažinti klydus ar nesupratus? Juk turėdami pasirinkimo laisvę vis dėlto išsaugome ir teisę kurti pasaulį tokį, koks mums patinka...
„Koks gražus mažytis mūsų kraštas / Lyg lašelis tyro gintaro <...>“, – esu tikra, kad šios poetės Salomėjos Nėries eilutės per iškilmingus minėjimus, oficialius renginius ar lietuvių kalbos pamokas įsirėš ir į mūsų vaikų atmintį. „Taip ir yra!“, – norisi šaukti žiūrint į stygą primenantį horizontą – rodos tik paliesi pirštu ir suskambės... „Tikrai taip!“, – norisi antrinti poetei, kai tampi liudininku ilgainiui prigyjančių iniciatyvų ir sumanymų. Bet vos išlipi iš automobilio, grįžti iš miško arba kultūrinio renginio ir nusprendi pasidomėti, ką praneša žiniasklaida apie įvykius gimtojoje šalyje, mieste kuriame gyveni, susergi „gaveliškąja“ filosofija, kurios sistemoje – dekonstrunkcija, nihilizmas, homofobija ir kultūrofobija... Pasijunti esąs keistos sistemos kalėjime.
Skaityta per Klasikos programą „Ryto allegro“ / bernardinai.lt
2009-07-22
