Seniai iki tol, kai krikščionių teologai Šventąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę oficialiai paskelbė savo tikėjimo pagrindu, daugelis Vakarų kultūrų garbino Didžiąją Kūrėją, taip pat suvokiamą trijuose asmenyse: Mergelės, Motinos ir Kronės. Kaip ir krikščionių Šventoji Trejybė, tokia deivės samprata rodo žmogaus poreikį šventumą suvokti kaip santykinę būtybę: dievybė iš esmės yra viena, tačiau patiriama ir pažįstama per skirtingas hipostazes arba metaforiškus „asmenis“, kurie sąveikauja ne tik su tikinčiuoju, bet ir vienas su kitu – tarytum su unikaliomis esybėmis. Tačiau kitaip nei krikščionių Šventoji Trejybė, trilypė deivė funkcionuoja kaip dieviškumo simbolis, išreiškiantis moteriškąsias patirtis, o jų vaizdavimo krikščioniškoji Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios triada ypač vengia.
Galiausiai visi Dievo įvardijimai yra tik bandymas išreikšti tai, kas neišreiškiama: tokias pastangas rodo ir teologinė krikščionių Šventosios Trejybės, ir trilypės deivės sąvokos, – abi jas žmonės sukūrė tam, kad apibūdintų pasaulyje slypintį dieviškumą – kaip jį įsivaizdavo pagal savo istorines kultūrines patirtis. Tačiau tai nesumažina šių idėjų, kaip kultūrinių jėgų, įtakos. Įsigilinę į bet kurį religinį kontekstą suvoksime, kad metaforos ir simboliai visada yra pranašiški: tikinčiųjų gyvenimui jie yra lemtingi, daro galingą poveikį, – visos metaforos, simboliai ir mitiniai pasakojimai sukuria maldai reikalingą kalbą bei kontekstą, o dievybės vaizdavimui jie suteikia rituališkumo ir meniškumo. Pagaliau metaforos ir simboliai išauga į ištisą kultūros kalbą, kuri ir leidžia atskirti šventumą nuo pasaulietiškumo.
Vakarų pasaulyje daugelį amžių moterims buvo draudžiamas deivės simbolizmas ir kalba, šlovinanti su moteriškąja gimine siejamą gyvenimo realybę. Mano tikslas – iš naujo atrandant trilypės deivės idėją suteikti religinį šaltinį moterims, pasiilgusioms šventumo vaizdinių ir tokio pasakojimo, kuris ne tik šiaip įtrauktų, bet patvirtintų ir išaukštintų jų išskirtinai moteriškąją patirtį. Mergelės-Motinos-Kronės pagoniškosios formulės grožio esmė – aiškus atsisakymas sudvasinti moters būsenas; vietoj to garbinamos trys biologinės moters gyvenimo fazės: iki-menstruacinė, vaisingumo ir menopauzės, – visos jos tampa galingais ir įkvepiančiais dieviškaisiais archetipais, palaikančios moterį atitinkamais jos gyvenimo periodais. Nors pasaulinėje mitologijoje egzistuoja labai daug trilypės deivės įvaizdžių (pvz., Graikijoje trilypė Hera, Airijoje – trilypė Brigita, hinduizmo kultūroje – trejopa Šakti ir t. t.), aš pasirinkau graikiškąjį Persefonės–Demetros–Hekatės mitą, kuris pasirodė ypač užburiantis ir patraukiantis ne vien dėl jį persmelkiančios prisikėlimo paslapties, vėliau tapusios vyraujančia krikščionybėje, bet ir dėl to, kad jis yra plačiai žinomas Vakarų kultūroje. Daugelis Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados moterų yra girdėjusios bent vieną ar kitą šio mito versiją, todėl gali, netgi nesigilindamos į šio mito archetipų reikšmes, atpažinti jo veikėjus ir pagrindinę pasakojimo struktūrą.
Seniausia rašytinė Persefonės mito versija randama Homero giesmėje Demetrai, kuri priklauso periodui nuo 700 pr. m. e. iki pačios patriarchalinės eros. Pagal šią versiją Persefonę, deivę mergelę ir žemės motinos Demetros dukrą, pagrobia Požemio pasaulio dievas Hadas ir priverčia ją gyvent kartu su juo kaip palydovę ir karalienę. Apie Persefonės pagrobimą žino tik Požemio deivė Hekatė, gyvenanti urvuose. Tai ji, praėjus devynioms dienoms po nelaimės, papasakoja Demetrai apie Persefonės likimą. Mite Hekatė piešiama kaip mįslinga būtybė, ji apibūdinama kaip deivė, „apsigobusi paslapties šydu“ (įdomu tai, kad deivė Rėja, Demetros motina ir Persefonės senelė, taip pat yra įvardijama kaip „Rėja, apsigobusi nuostabiu šydu“). Kadangi Hekatė daugelyje kitų graikų mitų vaizduojama kaip deivė ragana – paslaptinga tamsių bei pavojingų kryžkelių sergėtoja ir Hado karalystės gyventoja, vėliau vadinama „raganų karaliene“, – mano pasakojime ji sutampa su Kronės archetipu.
Kas vyksta toliau: deivė Demetra, įsiutinta ir sugniuždyta dėl dukters pagrobimo, paskęsta liūdesy ir pamiršta globoti žemę – leidžia mirti viskam, kas gyva. Sielvartaudama ji kreipiasi į keletą vyriškos giminės dievų, kad šie padėtų išlaisvinti Persefonę iš Hado. Dievai sutinka, ir netrukus Persefonė ištrūksta iš Požemio pasaulio, o kelią jai nušviečia Hekatės deglas. Dabar jau subrendusi Mergelė prisijungia prie savo deivės motinos, kuri vėl apdovanoja žemę, grąžindama jai vaisingumą ir priteklių.
Tačiau Persefonė suvalgė granato (Požemio pasaulio vaisiaus) sėklą, todėl dabar ji, kosminių jėgų veikiama, kasmet turi grįžti į Hadą ir suvalgyti to vaisiaus trečią dalį. Šios istorijos aiškintojų išvada paprastai būna tokia – mitas vaizduoja vegetacinį metų laikų ciklą: tuo metu, kol Persefonė būna Požemio pasaulyje, Demetros valia žemėje niekas negali vešėti. Ir tik Persefonei sugrįžus į šviesos kupiną pasaulį, sudygsta javai. Jei pasitenkintume tik tokia mito interpretacija, praleistume pačią šios istorijos apie moterų dvasinį išsilaisvinimą esmę. Siūlau iš naujo atrasti Persefonės mitą – kaip pasakojimą apie moterų prisikėlimą. Jei atidžiau pažvelgtume į Persefonės asmenybę, jos istorijoje galėtume atsekti tokias feministinės minties linijas: mergelė patenka į Požemio (Mirties) pasaulį; mergelei atskleidžiamos tamsos ir Požemio (Mirties) pasaulio paslaptys; mergelė išeina iš Požemio karalystės tapusi dieviška, ir gyvybės ciklas tęsiasi toliau.
Mane suintrigavo moterų mokslininkių Charlenos Spretnak ir Clarissos Pinkola Este³s darbai, kuriuose jos teigia, jog egzistavo ir ankstesnė, ikipatriarchalinė, šio mito versija, pagal kurią Persefonė į Požemio pasaulį įžengia ne verčiama Hado, o savo valia1. Šis svarbus ir stulbinantis teiginys, be abejonės, patvirtina mūsų istorijos feministinę interpretaciją ir leidžia analizuoti trilypės deivės archetipą, funkcionuojantį nepriklausomai nuo patriarchalinio sluoksnio. Kad ir kaip suvoktume deivės kelionę į Požemio pasaulį, – kaip pagrobimą ar laisvą pasirinkimą, – šis pasakojimas gali leisti iš naujo išgyventi ir atlikti gydomąją funkciją toms moterims, kurios arba pačios išdrįso pažvelgti į slėpiningą savo pasąmonę ar tamsius visuomenės gyvenimo užkaborius, arba į tokią traumuojančią situaciją jas prievartos ir smurto keliu įstūmė patriarchatas.
Persefonės asmenyje moterys randa kenčiančią ir prisikeliančią deivę, prilyginamą Kristui, – dar vieną nekaltą dieviškąjį vaiką, kuris iki savo stebuklingo prisikėlimo yra priverstas ištverti Požemio pasaulio išbandymus. Kaip Kristaus mirtis ant kryžiaus krikščionių yra laikoma žmonijos išgelbėjimu, taip ir Persefonė atlieka panašų gelbėtojos vaidmenį: kol ji būna Mirties pasaulyje, mirtingieji badauja, ir tik Persefonei sugrįžus, jos motina ir vėl apdovanoja žemę derliumi. Dvasiniame lygmenyje Persefonė simbolizuoja moters vidines galias ir byloja apie moterų vienybės atkuriamąją jėgą.
Lygindama Jėzaus Kristaus ir Persefonės figūras aš nesiekiu jų primityviai sutapatinti, greičiau noriu parodyti, kad žmogaus sąmonėje jos abi funkcionuoja kaip prisikėlimo įsikūnijimai (avatars). Tarp Tėvo–Sūnaus–Šventosios Dvasios ir Mergelės–Motinos–Kronės triadų galima rasti begalę reikšmingų atitikmenų.
Krikščioniškoje istorijoje mums kelia sumaištį Dievo Tėvo vaidmens klausimas (tereikia prisiminti Kristaus šauksmą nuo kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai?“), o Persefonės mite įtūžusi motina Demetra, plūsdama Hadą dėl jo niekšybės, veikia kaip arši savo dukros gynėja. Vertinant iš mūsų žmogiškos perspektyvos toks vaiko ir motinos ryšys yra jaudinamai intymus ir kur kas suprantamesnis nei evangelijų Kristaus kančios pasakojime vaizduojamas dieviškojo Tėvo paslaptingas atsitraukimas. Deivė Demetra mite funkcionuoja kaip niršios motinystės archetipas, – pavojaus metu ji neapleidžia savo vaiko. Kitaip nei krikščioniškoje tradicijoje vaizduojama motina – pasyvi, patologiškai linkusi su viskuo susitaikyti – Demetra yra stipri savo kenčiančios dukters gynėja.
Hekatės vaidmuo Persefonės mite yra toks pat dviprasmiškas kaip ir Šventosios Dvasios krikščioniškoje misterijoje. Tačiau, atsargiai sugretinus šias figūras, Hekatė gali būti laikoma panašia į Šventąją Dvasią tuo, kad ji laisvai keliauja po gyvųjų ir mirusiųjų karalystes ir atlieka tarpininkės vaidmenį. Tiek Hekatė, tiek Šventoji Dvasia savo kontekstuose gali būti apibūdinamos tuo pačiu „Išminties“ epitetu, nes abi savo pasakojimuose dieviškiesiems vaikams suteikia palaiminimą. Tačiau realiausia yra Hekatę laikyti unikalia Persefonės mito hipostaze, kuri tiesioginės sąsajos su krikščioniškąja Trejybe neturi.
Gan reikšminga tai, kad iš savo pozicijos, būdama urve, Hekatė iš tikrųjų nemato Persefonės pagrobimo, tik girdi grumtynių garsus. Todėl ji yra liudytoja ne mums įprasta vizualine, bet dvasine prasme. Nieko nematydama Hekatė visgi žino, kas atsitiko. Jos žinojimas remiasi išmintimi ir patirtimi. Kaip ir tamsių bei pavojingų kryžkelių deivė Kronė, Hekatė yra archetipas moters, ištvėrusios savo vidinio Požemio pasaulio siaubą ir įgijusios dvasinę išmintį (gnosis) arba šventąjį pažinimą.
Hekatė, klasikinėje ikonografijoje vaizduojama su savo pragaro skalikų palyda, yra ta „apsigaubusi šydu“, kurią simboliškai reprezentuoja tamsiosios mėnulio fazės, paklaidinančios žmogaus protą tamsoje ir nežinioje. Nors Hekatė ir negali išgelbėti ir sulaikyti Persefonės nuo įžengimo į Požemio pasaulį, ji atneša deglus, kuriais apšviečia deivės ieškojimo kelią, o vėliau vėl pasirodo, jau susitikus dukrai su motina: „Tuomet prie jų priėjo Hekatė, apsigaubusi nuostabiu šydu, ji taip pat apkabino dieviškosios Demetros dukterį, ir nuo to laiko Hekatė tapo atsidavusia Persefonės tarnaite ir palydove“2. Galiausiai Mergelės–Motinos–Kronės trejybė susijungia į amžinąją Vienovę. Naudodamos Persefonės– Demetros–Hekatės trejybę kaip dvasinį modelį, moterys gali naujai permąstyti kelionės į Požemio karalystę vertę ir pradėti tyrinėti mirties ir atgimimo paslaptis iš moteriškosios pusės.
Kur slypi kelionės į Požemio pasaulį tikroji vertė? Aš nepritariu tai idėjai, kad, norėdamos pasiekti brandą, moterys privalo iškęsti fizines kančias. Netgi priešingai, siekiu panaikinti tradicinį Persefonės, kaip moteriškosios kančios simbolio, suvokimą ir siūlau ją laikyti moteryje slypinčių atgimimo galių įsikūnijimu.
Tokia Požemio pasaulio idėja ir Persefonės savimonė mums suteiktų galimybę pasipriešinti seksizmo, smurto šeimose, išprievartavimų, seksualinio išnaudojimo ir šiandien paplitusio moters kūno sudaiktinimo realijoms. Persefonės– Demetros–Hekatės triados kaip dvasinių jėgų šaltinio suvokimas padrąsina išreikšti mūsų pačių pirmapradį įniršį ir pajausti atitinkamą pasibjaurėjimą kultūromis, kurios, ardydamos moterų vieningumą, menkina jų prigimtines galias, neigia jų laisvės teisę ir asmenybės vertę. Požemio pasaulio patirtys turėtų mus išmokyti savo kolektyvinį įniršį paversti produktyvia, kūrybinga energija. Saugomos ir slepiamos Požemio pasaulio tamsos ir palaimintos trilypės dievybės, moterys gali laisvai tyrinėti savo laukiniškumą, nežabotą seksualumą, drąsų humorą, taip pat teigti šventąsias moteriškumo išraiškas, kurios neturi nieko bendra su reikalavimais būti miela, paklusnia, gražia, mandagia, išauklėta, tyra, paslaugia, linksma, pagarbia ir pan.
Moterys, kurioms buvo atskleistas slėpiningas Požemio pasaulis, visais laikais tapdavo įtakingos Tamsos dvasininkės ir užsitarnaudavo laisvę savo noru keliauti iš šviesos į tamsą. Jei tik panorėtume, galėtume grįžti į būties sutemas ir padėti savo sielos seserims, amžinoje tamsoje ieškančioms savo kelio, kad joms nereikėtų iš naujo patirti tų skausmingų išbandymų, kuriuos teko išgyventi mums.
Kitaip nei Velykų tradicijos, skelbiančios Kristaus pergalę prieš mirtį, pagrindinė Persefonės prisikėlimo mito mintis leidžia mirtį suvokti greičiau kaip paslaptingą gyvenimo kelionės tęsinį, o ne kaip galutinį egzistavimo nutraukimą. Gyvenimo ir mirties integracija yra ypatinga moterų išmintis, slypinti jų kūnuose, kurie kraują ir skausmą patiria kaip prasmingas vaisingumo būsenas, ne vien kaip skaudžius nelaimingų atsitikimų, smurto ar karo nelaimių padarinius. Visos moterys instinktyviai jaučia, kad, norėdamos pagimdyti gyvybę, jos privalo nusileisti į Požemio pasaulį – arba tiesiogine, arba kūrybine prasme. Galia vienodai lengvai keliauti ir gyvenimo, ir mirties karalystėse, klestėti abiejose būties sferose suvokiant savo vidines jėgas – tai prigimtinė moters teisė.
Taigi krikščioniška istorija išaukština dieviškąjį Sūnų, kuris miršta ir prisikelia iš numirusių, o senovės Graikijos mitas apie Persefonę pasakoja dieviškosios Mergelės-Dukros prisikėlimo paslaptį.
__________________
1 Estés C. P. Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. – Vilnius: Alma littera, 2005; Spretnak C. Lost Goddesses of Early Greece: A Collection of Pre-Hellenic Myths. – Boston: Beacon Press, 1984.
2 Hoffman A., Ruck C. A. P., Wasson G. The Road to Eleusis: Unveiling the Secrets of the Mysteries. – New York: Harcourt, Brace Jovanovich, Inc., 1978.
Iš anglų k. vertė Vilda Tamošaitytė
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)
