Eritrėjos scenos
Asmara, penkta valanda ryto. Tamsu ir šalta. Staiga virš miesto vienu metu pasklinda du garsai - galingas žemas varpo garsas iš katedros prie Via Independencia ir pratisas dainingas muedzino šauksmas iš mečetės, stovinčios netoli katedros. Šie du garsai keletui minučių užpildo visą erdvę, jungiasi ir vienas kitą stiprina, sudarydami darnų triumfuojantį ekumeninį duetą, drumsčia užsimiegojusių gatvelių tylą, žadina jų gyventojus. Kylantis ir krentantis varpo garsas skamba tarsi garsus akompanimentas, pakilus ir energingas allegro, įpintas į karštas Korano suras, kuriomis pasislėpęs tamsoje muedzinas kviečia pirmajai dienos pradžios maldai, vadinamai salad as-subh.
Apkurtintas šios priešaušrio muzikos, einu sušalęs ir alkanas tuščiomis gatvėmis į autobusų stotį, nes norėčiau šiandien išvažiuoti į Masavą. Net dideliuose Afrikos žemėlapiuose atstumas tarp Asmaros ir Masavos atrodo vos nago ilgio. Iš tiesų, tai nėra labai ilgas atstumas - šimtas dešimt kilometrų, bet autobusas jį važiuoja penkias valandas, nusileisdamas iš beveik dviejų su puse tūkstančio metrų aukščio iki jūros lygio - Raudonosios jūros, prie kurios ir stovi Masava.
Asmara ir Masava yra didžiausi Eritrėjos miestai, o Eritrėja - mažytė jauniausia Afrikos valstybė su trimis milijonais gyventojų. Ji niekada iki šiol nebuvo nepriklausoma - buvo Turkijos, vėliau Egipto, o XX amžiuje - Italijos, Anglijos ir Etiopijos kolonija. 1962 metais pastaroji, po dešimties metų ginkluotos okupacijos, paskelbė Eritrėją savo provincija, o eritrėjiečiai į tai atsakė ilgiausiu žemyno istorijoje išsivadavimo karu, trukusiu trisdešimt metų. Kai Adis Abebą valdė Hailė Selasijė, jam kovoti su eritrėjiečiais padėjo amerikiečiai, o kai imperatorių nuvertė ir valdžią perėmė Mengistu, šį rėmė rusai. Šios istorijos liekanas galima pamatyti didžiuliame Asmaros parke, kuriame įsikūręs karo muziejus. Jo direktorius - jaunas poetas ir gitaristas, buvęs partizanas, labai mielas ir svetingas žmogus Aforkis Arefaine'as. Aforkis iš pradžių mums rodo amerikiečių patrankas ir haubicas, o pasakui tarybinių "pepešų", minų, "katiušų" ir "migų" kolekciją. -Tai dar niekai - sako jis - Jei būtum matęs Debre Zeitą!
Pamatyti Debre Zeitą nebuvo paprasta, nes labai sunku gauti leidimą, bet galų gale pamačiau. Nuo Adis Abebos iki Debre Zeito yra keliasdešimt kilometrų. Važiuojama lauko keliais, pro keletą karinių postų. Paskutiniajame iš jų budintys kariai atidaro vartelius į aikštelę plokščios kalvos viršūnėje. Tokio vaizdo, kaip šis, nepamatysi niekur pasaulyje. Prieš mus, kiek akis užmato, iki tolimo migloto horizonto plyti plokščia lyguma be medžių, visa tankiai užstatyta karinės technikos. Kilometrais driekiasi įvairaus kalibro patrankų laukai, nesibaigiančios didelių ir vidutinių tankų alėjos, kvartalai, užstatyti priešlėktuvinių pabūklų ir haubicų mišku, šimtai šarvuočių, tankečių, kilnojamų radijo stočių ir amfibijų. Iš kitos kalvos pusės tęsiasi didžiuliai angarai ir sandėliai - angarai slepia dar nesumontuotų "migų" griaučius o sandėliai pilni dėžių su amunicija ir minomis.
Labiausiai stebina ir pritrenkia siaubingi šių ginklų kiekiai, neįsivaizduojamos sankaupos, rietuvės, šimtai tūkstančių automatų, kalnų pabūklų, karinių malūnsparnių. Visa tai metų metais tekėjo iš Tarybų Sąjungos į Etiopiją kaip Brežnevo dovana Mengistu. Tačiau Etiopijoje neužteko žmonių net vienai dešimtajai šių ginklų naudoti! Šitiek tankų galėtų nukariauti visą Afriką, šių pabūklų ir "katiušų" ugnimi būtų galima visą žemyną paversti skylėta antklode. Klaidžiodamas negyvomis sustingusio plieno miesto gatvėmis, kur iš kiekvienos vietos į mane nebyliai žvelgė tamsūs aprūdiję vamzdžiai o už kiekvieno kampo šiepėsi masyvūs metaliniai tankų vikšrų dantys, galvojau apie tą žmogų, kuris, kurdamas Afrikos nukariavimo ir parodomojo blickrygo šiame žemyne planus, pastatė šį karinį nekropolį - Debre Zeitą. Kas tai galėjo būti? Maskvos ambasadorius Adis Abeboje? Maršalas Ustinovas? Pats Brežnevas?
-O ar matei Tira Avolą?- kažkada manęs paklausė Aforkis. Taip, mačiau Tira Avolą. Tai - pasaulio stebuklas. Asmara yra gražus itališkos Viduržemio jūros architektūros miestas su amžinu šilto saulėto pavasario klimatu. Tira Avolas yra Asmaros prabangių rezidencijų rajonas. Čia puikios vilos skendi žydinčiuose soduose. Karališkosios palmės, aukštos gyvatvorės, baseinai, vešlūs gazonai ir dekoratyvinių gėlių lysvės, nenutrūkstantis augalų, spalvų ir kvapų paradas - tikras Žemės rojus. Kai karo metais italai išvyko iš Asmaros, Tira Avolą užėmė etiopų ir sovietų generolai. Joks Sočis, Suchumis ar Gagrai negali klimatu ir komfortu prilygti Tira Avolui. Pusė Raudonosios Armijos generalinio štabo, negalėdami pakliūti į Žydrąjį Krantą ir Kaprį, leido atostogas Asmaroje ir kartu padėjo Mengistu kovoti su Eritrėjos partizanais.
Etiopijos kariuomenė visur naudojo napalmą. Gelbėdamiesi, eritrėjiečiai kasė uždaras žemines, rengė slaptus koridorius ir slėptuves. Per daugelį metų jie išstatė kitą, požemių šalį - tikraja to žodžio prasme požeminę, svetimiems nepasiekiamą, slaptą ir nežinomą Eritrėją, kurioje jie galėjo kilnotis iš vietos į vietą, nematomi priešo. Eritrėjiečiai išdidžiai pabrėžia, kad Eritrėjos karas nebuvo bush-war, viską siaubiančių ir plėšiančių karo vadų pjautynės. Šioje požemio valstybėje buvo mokyklos ir ligoninės, teismai ir našlaičių namai, dirbtuvės ir ginklų fabrikėliai. Beraščių šalyje kiekvienas karys turėjo mokėti skaityti ir rašyti.
Visa tai kadaise buvo eritrėjiečių laimėjimas ir pasididžiavimas, o dabar tapo jų problema ir jų drama. Karas baigėsi 1991 metais, o dar po dviejų metų Eritrėja tapo nepriklausoma valstybe.
Ši mažytė, viena iš skurdžiausių pasaulio šalių turi šimtatūkstantinę jaunų santykinai išsilavinusių žmonių armiją, su kuria nežinia ką daryti. Šalyje nėra jokios pramonės, žemės ūkis smukęs, miesteliai sunykę, keliai išdaužyti. Rytais pabunda šimtas tūkstančių karių ir nežino ką daryti - visų pirma, jie neturi ką valgyti. Ir ne tik kariai. Jų civilių draugų ir brolių likimas panašus. Užtenka pereiti Asmaros gatvėmis pietų metu. Vis dar negausių jaunos valstybės institucijų valdininkai skuba į aplinkinius barus ir restoranus ko nors užkąsti. Bet minios jaunų žmonių neturi kur eiti, niekur nedirba ir neturi nė skatiko. Vaikšto, žiūri parodas, stovi gatvelių sankryžose, sėdi ant suoliukų, be darbo ir alkani. Žemės ūkis
Nutyla katedros varpai, nutyla muedzino balsas, iš už Jemeno kalnų pasirodo ugninė akinanti saulė, ir mūsų autobusas, labai, labai senas fiatas, jau nenusakomos spalvos, nes jo kėbulas daugybę kartų pervirintas ir kiauras nuo rūdžių, strimgalviais pasileidžia du su puse tūkstančio metrų žemyn stačiomis terasomis. Nesiimsiu aprašyti šio kelio. Vairuotojas pasisodino mane, vienintelį europietį šalia savęs. Tai - jaunas, gudrus ir pastabus vairuotojas. Žino ką reiškia važiuoti šiuo keliu, žino visus jo spąstus. Šimto kilometrų trasoje yra keli šimtai posūkių: praktiškai visas kelias - vieni posūkiai, o siaura važiuojamoji dalis, padengta biria skalda ir dulkančiu žvyru, visą laiką bėga virš prarajos, be jokių užtvarų ar barjerų.
Daugelyje posūkių tas, kuris neserga aukščio baime ir gali pasižiūrėti žemyn, pamatys giliai, giliai prarajos dugne gulinčias autobusų, sunkvežimių, šarvuočių lūženas ir gyvulių griaučius - turbūt kupranugarių ir galbūt mulų ar asilų. Kai kurios iš tų lūženų labai senos, bet matyti - tai kelia didžiausią siaubą - ir visiškai naujų. Vairuotojas ir keleiviai yra tarsi darni komanda: kai įvažiuojame į posūkį, vairuotojas pratisai šaukia - jaaaaa!, ir tai išgirdę, keleiviai palinksta į priešingą nuo posūkio pusę, suteikdami autobusui kiek atsvaros, kitaip jis nevaldomas nugarmėtų į prarają.
Šen bei ten ant posūkių stovi ryškių spalvų, kaspinais, dirbtinėmis pūkuotomis gėlėmis ir naivaus realizmo stiliumi pieštomis ikonomis išpuošti koptų altoriai, aplink kuriuos sukiojasi keletas liesų, išdžiūvusių vienuolių. Kai autobusas sulėtina greitį, jie kiša prie langų molinius dubenėlius, kad keleiviai bertų į juos skatikus aukai, nes vienuoliai melsis už laimingą žmonių kelionę, bent jau iki kito posūkio.
Su kiekvienu kilometru atsiveria vis kiti vaizdai, iš už kiekvieno kalno išnyra vis kitas kraštovaizdis. Važiuodami matome, kaip mums bematant klostosi vis naujos panoramos, kaip žemė puikuojasi savo turtais, kaip ji nori pritrenkti mus savo grožiu. Šis kelias yra ir baisus, ir gražus. Ten apačioje skendi gėlėse sodyba, o ten stovi vienuolynas - jo šviesios mūrinės sienos švyti balta liepsna juodų kalnų fone. Štai didžiulė šimto tonų uola, perskelta per pusę - koks žaibas tai galėjo padaryti! - ir susmigusi į žalią pievą, o šalia - retai be tvarkos išmėtytų, pavienių akmenų laukai, tik kai kuriose vietose tie akmenys susispietę, guli vienas prie kito - tai reiškia, kad ten musulmonų kapinės. Čia, kaip klasikiniame kraštovaizdyje, spindi sidabru sraunus upelis, o čia susirėmusios uolos formuoja dangų remiančius vartus, painius labirintus, patetiškas kolonas.
Pamažu leisdamiesi žemyn, nuolat sukdamiesi beprotiškoje posūkių karuselėje, nuolat balansuodami ties gyvybės ir mirties riba, jaučiame, kaip darosi vis šilčiau, paskui jau labai šilta ir net karšta, kol tarsi dideliu semtuvu įmesti įvažiuojame į aukštakrosnę. Į liepsnojančią Marteno krosnį - tai yra, į Masavą.
Bet dar keletą kilometrų iki miesto, baigiasi kalnai ir kelias tampa tiesus ir lygus. Vairuotojas nusiramina, jo liesas kūnas atsipalaiduoja, veide dingsta įtampa ir bruožai švelnėja. Jis šypsosi. Ranka siekia šalia gulinčią kasečių stirtą ir vieną iš jų įdeda į magnetofoną. Iš sutrintos smėliu apsinešusios juostos pasigirsta kimus čionykščio dainininko balsas. Melodija rytietiška, daug aukštų ir ilgesingų sentimentalių tonų - sako, kad jos akys tarsi du mėnuliai - aiškina man užsiklausęs vairuotojas - ir kad jis myli tas mėnulio akis.
Įvažiuojame į sugriautą miestą. Iš abiejų pusių artilerijos gilzių kalnai. Sudegusių namų sienos, išgriuvę, pasišiaušę skiedromis medžių kamienai. Moteris eina tuščia gatve, du berniukai žaidžia sudaužyto sunkvežimio kabinoje. Įvažiuojame į smėlingą stačiakampę aikštę miesto viduryje. Aplinkui skurdūs žaliai, rožiniai ir geltonai dažyti vienaukščiai namukai. Sienos perskilusios, dažai lupasi ir byra. Viename kampe, kuriame yra šiek tiek pavėsio, snaudžia trys seni vyrai. Jie sėdi ant žemės, tiurbanai užmaukšlinti ant akių.
Eritrėja - tai du aukščiai, du klimatai ir dvi religijos. Aukštumoje, ten, kur Asmara ir kur yra vėsiau, gyvena tigrinų tauta. Jai priklauso dauguma šalies gyventojų. Tigrinai yra krikščionys, koptai. Kita Eritrėjos dalis - tai karštos pusdykumių žemumos - Raudonosios jūros krantai tarp Sudano ir Džibučio. Ten gyvena kelios piemenų tautos, išpažįstančios islamą (krikščionybė blogiau tveria tropikuose, islamas juose jaučiasi geriau). Masava, uostamiestis, priklauso pastarajam pasauliui. Šios Raudonosios jūros apylinkės, kur stovi Masava ir Asabas, bei Adeno įlankos pakrantės, kur Džibutis, Adenas ir Berbera - tai karščiausia planetos dalis, pragaras Žemėje. Kai išlipau iš autobuso, trenkė toks karštis, kad negalėjau atgauti kvapo, pajutau, kad tuojau užtrokšiu nuo mane supančios liepsnos ir supratau, kad turiu kažkur pasislėpti, kitaip tuoj nugriūsiu. Ėmiau stebėti išmirusį miestą, ieškoti kokio nors gyvybės ženklo ar pėdsako. Niekur nepastebėjau jokios iškabos ir iš nevilties nuėjau tiesiai į priekį. Žinojau, kad toli nenueisiu, bet vis tiek judėjau, ėjau labai sunkiai, keldamas tai kairę, tai dešinę koją, tarsi traukčiau jas iš klampios pražūtingos pelkės. Pagaliau pamačiau barą, į kurį buvo įeinama per skylę, uždengtą perkelio užuolaida. Pakėliau užuolaidą, įėjau ir nugriuvau ant artimiausio suolo. Spengė ausyse, nes karštis vis tirštėjo, darėsi vis baisesnis.
Tamsoje, tuščio baro gilumoje, pamačiau lipnų nuo purvo apšiurusį stalą ir ant jo gulinčias dvi galvas. Iš tolo atrodė, lyg kažkas padėjo ten dvi nukirstas galvas ir išėjo. Taip. Grieičiausiai taip ir buvo, nes galvos nejudėjo, nerodė jokių gyvybės ženklų. Negalėjau sugalvoti, kas tas galvas atnešė ir kodėl paliko. Mano dėmesį patraukė šalia baro stovinti dėžė pilna vandens butelių. Sukaupęs jėgų likučius nusivilkau ten ir ėmiau gerti vieną butelį po kito. Tik tuomet viena iš galvų pramerkė akį ir pasižiūrėjo, ką aš darau. Bet ir toliau abi barmenės net nesujudėjo, sustingusios nuo karščio kaip driežai.
Turėjau vandens ir pavėsį, tad ramiai palaukiau, kol priges popietės valandų liepsna, ir išėjau ieškoti viešbučio. Matyti, kad turtingieji Masavos kvartalai greičiausiai buvę gražus arabų ir italų tropikų architektūros mišinys. Bet dabar, keletą metų po karo, dauguma namų vis dar buvo griuvėsiai o ant šaligatvių pilna plytų, šiukšlių ir stiklų. Vienoje iš pagrindinių miesto sankryžų stovėjo didžiulis sudegęs rusiškas tankas T72. Greičiausiai niekas nežinojo kaip jį iš čia patraukti. Eritrėjoje nėra tokio krano kuris jį pakeltų. Čia nėra tokios platformos kuri jį pervežtų. Nėra ir krosnies, kur būtų galima jį perlydyti. Į tokią šalį kaip Eritrėja galima atvežti didelį tanką, galima iš jo šaudyti, bet jei jis suges ar kas nors jį sudegins, jau nežinia, ką su jo lūžena daryti.
