Dulksnoto ryto baladė

Vaikystės namuos

nebuvo langų į šiaurę.

Priemenėj

daug kabinotų,

tėtušio apsiaustų,

įdienojus – pusiau prietema.

Jei rankoje nieko, jokio žibinčiaus,

naktimis – sodo tamsa.

Kankinantys kvapai, aromatai – kvapai

valgio, gėrio, – jų nepamirši

kaip sklandytuvų,

kurių po paskraidymų

laukdavo kiemas.

Degė saulė

aukštai danguje.

Už prabėgusį laiką

mirgėjo žvaigždės.

Vaikystės namuos

nebuvo langų į šiaurę.

Nebepameni vieno

dulksnoto ryto

ir katras buvo pirmesnis,

ar ieties metikas –

jis svaidė pievoje ietį, –

ar laikrodis su svambalais,

bet jiedu abu slapčiomis

pamerkdavo Siuzei,

merginai ne šio pasaulio.

Kaip rantyti kočėlai

aidėjo laiptai,

slėpės takas giliai javuos.

Bangos nuklodavo visą

prižėlusį ežerą.

Kažin ar taip pat

putą baltą ir palšą

jos tebemeta į krantą,

tebešoka

tą purų šokį, kur šoko

kadų kadais.

Akmens kvapas

Kreivo kalno kreivą dieną

retai kas nerūstauja,

retai kas priglunda per bangas.

Kai maloniai prieš sutemas išlenda saulė,

pro lapotus pakrantės medžius

nušvinta upė.

Apsnūdo kaimelio trobos

ir, regis, drauge su žvejais

žiūri į prošvaistę.

Pagaliau sulaukei valandos:

sunkiai pasėdi,

akimoju stojies.

Akmens,

skaldomo akmens

kvapas,

kvapas daužant

kuvalda granitą.

Stipriai užmerkus akis.

Suraukus kaktą.

*

Levandų vanduo,

aliejai.

Kad tu suprastum,

koks klaidingas buvo pavasaris,

pasiplaukiojimai valtim po užlajas.

Koks ramus,

neramus buvo kalbėjimas,

išėjęs iš krantų.

Levandų vanduo,

aliejai,

melsvi levandų žiedai.

Pasienis

Niekada

neguldei galvos,

kad, pamatęs didelę katedrą,

esi mažoje šalyje.

Nieko bemaž nežadėjai.

Staiga – pasienis,

slūgsta tamsingi kuorai.

Parskridusios pempės

kuodą svarina sniegas.

Nebereikia glamžyt beretės,

nusiimt jos todėl,

kad – beretė.

Sveiki,

sudriskę skelbimai,

afišų statinės,

apkiautusios iškabos ir stulpai.

Ramumo, įdubęs kloni.

Nuo čia netoli – ozas.

Tiesiai arčiau – aplink greičiau.