1

Tavo kūnas

menkiausias jo įlinkis

manyje įsikirtęs

Tavo delnas

glamonėjantis

šiltas

mūsų lūpos sulimpančios

savo syvais

kaip du lapai

žiedynlapy

mūsų priesaika

tamsumoj

rodo kelią

kitų nepramintą

ji žvaigždėm danguje

vaiskiai šviečia ir žvilga

kaip noktiurno melodijoj

aplink galvą lyg nimbas

netikėtai suspindo

2

balta paklodė kvepia Tavimi paklodės su guma

nors kvapas šis išsivadėjęs

kaip mes mylėjomės

kaip mes tada mylėjomės

mana mums leidos iš dangaus

nušvitusios akys žiežirbom žėrėjo

lytėjimai Tavųjų pirštų

į mano sielą įsigėrė

gal dar ne viskas

gal ne viskas

pasibaigė dugnan nunėrė

vėl iš tamsos išsilukšteno rytas

šviesus toksai

padangė išgiedrėjus

net kvapą užima

jisai visai toks pat

kai mes mylėjomės

kai atsiskirti niekaip negalėjom

paklodę vėsią pirštais čiupinėju

o ji nesako nieko

tyli kaip tylėjusi

3

lyg kas kutentų

kaklą apnuogintą

tarsi bučiuotų

tokios pažįstamos

jaukios akimirkos

malonūs pojūčiai

švelnūs atodūsiai

niekas man negresia

negresia niekas

vengiu pažvelgti

į save veidrody

nuplikę medžiai

medžiai nuplikę

jųjų viršugalviai

pačiam vidurvasary

sučiaupiu lūpas

lūpas suskirdusias

pamėlynavusias

lopas prie lopo

lopas ant lopo

ant antro lopo

dar trečią prisiuvu

kur kas ryškesnį

ir patvaresnį

ne tokį blyškų

niekas man negresia

negresia niekas

atvira tiesai

atvira niekui

glaudi kaip vilna

vieniša lieku