zylutei žiema -
ašara

o elektros laidas
nušalęs

geltona
tai saulė tai
pakaklė

mano mintys numuilintos
ir apšarmojęs Dangus
ir kurgi kils sakaLas
esu aš tik žmogus. . .

mano nuotraukos
jos per paprastos
tarsi fotografuotumei
Angelą naktį

tada atėjo laikas
keisti fotoaparatą
pakeičiau mintis
ir to nieks nemato...
Į SVEIKATĄ!!!

Kiekviena diena - naujas veržimasis...
Tik labai noriu į priekį eiti...
net nenoriu blizgėti, net nenoriu žėrėti...
Taip noriu susidėlioti viską į vietą...
Noriu kažkam išsikalbėti... Kartais ištylėti.
Norėčiau būti lyg žirafėlė, arba rožinė katytė...
bet Lietuva nuo mano ašarų, pasidažiusi, švyti...

MANO MAMYTĖ
YRA SAULYTĖ...
NUO MANO AŠARŲ
JOS VEIDAS ŠVYTI...

MANO MAMYTĖ,
NORI PASIDAŽYTI...
BET JI BIJO
KAD NEBEBUS SAULYTE...

taip norėčiau pažinti grožį...
niekada jo nejaučiau,... tiek skaudu.
tiek tyliu. . .
ak ir vėl skausmas trykšta spalvomis.
lyg bažnyčios vitražai saulei pašvietus...
man vyšnios, sakuros, ir klevo lapai - - -
brangiau tu. bet ir tai brangu