Išeinu į spalio kiemą ir žengiu Spalio Gatve. Po kojomis įvairiaspalviai klevo lapai. Atėjus komunizmui taip mėtysis ryškūs banknotai. Visų šalių valiutos. Šūsnimis. Mindomos. Iškratytos ant grindinio iš piniginių. Išmestos pro langus. Išvežtos iš buvusių bankų ir biurų į artimiausius parkus, alėjas, bulvarus bei skverus. Ir valiutu kursai ne aukštumose. Tai bus pats tikriausias paminklas žmonėms ir revoliucijai, šlamantis ir šnarantis paskutinis paminklas, nors ir tokių paminklų jau nebereikės. Tai bus pats tikriausias žmonių lojalumo įrodymas tam, kas įvyko, jų pasitikėjimas ir revoliucijos pripažinimas. Tai bus pats nuostabiausias gatvių papuošimas, griežtas akstesnių instinktų sutramdymas, gražus atsisveikinimas su fetišais, žmonijos kūdikystės žaisliukais. „Grožis į gatves“ – taip skelbė 68-ųjų metų Prancūzijos pavasario plakatai.

Pinigus šluos nuo šaligatvių, sklaidys juos kojomis ir grėbs į krūvas. Vaikai bėginės, rinks juos, darys iš jų puokštes ir keisis jais absurdiškais tarifais. Pirmąkart pinigai atrodys nuostabūs. Niekas niekada iki šiol neregėjo tokios jų gausybės visų žemynų, šalių ir miestų gatvėse. O kai jie visi permirks, susiglamžys ir išsipurvins, šias popieriaus pusnis imsim deginti šiukšlių konteineriuose ir kvėpsim su niekuo nepalyginamą rudeninį nykstančių viso pasaulio valiutų kvapą, stebėsim, kaip mūsų akyse tirpsta kartaus triūso ekvivalentas, nes kartaus triūso jau nebėra, ir dabar mums pats metas užsiimti linksmais dalykais – kurti pasaulius, kuriuos jau seniai matėme savo vaizduotėse. Visi pinigai išleisti. Visi iki vieno. Mes žiūrėsim į vandens ženklus, nykstančius danguje tarp svylančio popieriaus dūmų sruogų. Alsuosim visos žmonijos istorijos vaisių aromatu. Vaisių, kurie šį rudenį guli ant mūsų, niekieno, stalų.