Metai nedidelis laiko tarpas, tačiau savotiška amžinybė kibernetinėje erdvėje. Juk čia paros norma ne mastelis- o minutė, ar net milisekundė... Internete pradingti metams- išsitrinti, apskritai, neegzisuoti. Štai būtent šitaip aš jaučiuos dabar. Vėl nieko nepažįstu, sistemos atrodo pakankamai naujos, žmonių, greičiau vartotojų veidai- atvartai pasikeitę, o senieji juokeliai čia nebetinka, viskas super duper kosminiu greičiu auga. O aš metus kažkur pramiegojau. Realybeje. Reikia pamažu vėl žmonėms parodyti savo darbus, tai ką beveikiu, visgi ir vieną kitą savo autoportretą įmesti. Pamažu, lėtais žingsneliais grįžtu į fotokūdrą, efoto, dėl asmeninės nuomones palieku už borto. Nesakau, kad čia nesilankiau, beveik kiekvieną dieną ATEIDAVAU! Bet aš nežinau kokiom akim žiūrėdavau ir kur žiūrėdavau, nes neprisimenu nei vienos nuotraukos. Taigi fotokūdra.lt ir tada... Vėl pradeda kvepėti pelke, vėl musmerių rinkimai, nervinimaisi, kitų nuotraukų komentarų dėjimų į šuns dienas, vėl pliurpalai, vėl gyvenimas, kūdra man sapnuojasi su: Panevežiu, mergaite raudonais plaukais ir gražiom didelėm akim iš Vilniaus, kurios niekad nepažinojau ir pirmu Šiauliečiu meetu. Ir kiek čia fotografinės energijos kažkada aš pasisemdavau!

O Dabar reikės radėti dėti nuotraukas ir ne naujas, o apdulkijusias, senas, patikrintas destopo ir mano akių.

Ir pabaigai jei reikės KŪDRA ir lelijų žiedlapių priskinsiu ir varlę įmesiu ir tik TU gyvuok, gyvuok per amžių amžius!

P.s. Apie nuotrauką kuria matot (Ievutu ir vienas iš tų nebylių vakarų prie legendinės Ievutu sienos)

Kūrybinė krizė prasidėjo, užsidelsė ir pasibaigė. Per dar vieną įvykį savo gyvenime. Dabar supratau, kad žmonės, kurie gyvena laimingai, aprūpinti maistu, šiltais namais, draugais, tėvais ir visa kuo geriausiu, negali kurti! Tai nėra įmanoma, nebent labai kažką komercišką. Kai žmogus sėdi laimingas, jis nesuvoks esmės, niekaip. Tam reikia įvykių, nuotykių, potyrių. Ir turėjau. Ir jaučiu, kad dar čia ne pabaiga :)

Radau seną voką, su senelio rašytu mano vardu. Ėvutei.  
Drabužių spintą.
Uniformą.
Ir vakarą. 

Vieną gražią žiemos pavakrę, aš, Ugnė, Agnė ir Sima sumastė aplankyti svarbų Salduvės kalnelį :)
Fotkinom, fotkinomės, gėrėm arbatą, durniavom ir palydėjom saulę.
Buvo nuostabu :) Ir kartais nereikia visai tų pavojingų padangų ir medžių šalikelėse :)