Ziuredamas i tavo akis,

Matau Roju…

Beribi, zalia lauka menulio pakrasty,

Kur auga Rozes,

Kur auga vysnios,

kaip tavo lupos,

Kaip tavo kvapas,

Tu man ateitis,

Tu man dabartis,

Tu man viskas,

Kas neaprepiama nei laiko nei erdves…

Tu man kaip zvaigzde,

uz milijonu myliu,

Bet as vistiek tave matysiu,

Bet as vistiek tave paliesiu…

Tu klausai.

Tu girdi, kaip lyja lietus,

Jis lijo vakar,

Tu begi laiku…

Tu žiūri.

Tu matai, kaip slenka žmones pro tavo akis,

Jie dingo, jie kažkur ten, gale, toli,

Tu atbegai per arti…

Per arti to, kas bus, kas bus rytoi, kita savaite, kitais metai, nežinia kada….

Pasaulio pabaiga.

Tu ir vel ten, kur lyja lietus.

Ne, jis lis tik rytoj…

Kai paguldai spidometrą,
Kai spaudi 262 su trupučiu,
Kai 4-to cilindro purkštukas sako,- spausk NOS,
Kai sub’as slifuoja orą,
Ir viskas dreba 7 hercu dažniu,
Tu pjauni laika skersai,
Matai ateity, kas buvo praeity,
Ir supranti, kad negali sustot…
Supranti, kad truksta tik 1 dalyko,
Jos akių,
Gyvenimas netenka prasmės,
Jei nėra remėjų, kurie ranka išties…

Tu čia, aš ten,

Mes kartu keliaujam aplink pasauli,

Vaikštom siaurom Italijos gatvelem,

Kylam i Eifelio bokšta,

O ten kvepia prancuziškom bandelem,

Maudomės miami’o papludimy nuogi,

Kur vaikštom po paludimį nakty basi,

O dieną gaudom veją ir svajones,

Nes tai laisvė ir dar kažkas…