Šiandiena teko pamatyti, tai, kuo ilgai negalėjau,bei nesinorėjo tikėti. Netikėtai užklupau drauge, tyliai, verkenčią, saulės neapšviestame kambario kampe. Iš pradžių nesupratau, ko ji taip tyliai, pasislėpusi verkė. Mintyse pamaniau, jog vaikinas ir vėl ja įskaudino. Bet atsigręžusi į jos pusę pamačiau, peilį, kuriuo ji ką tik susipjaustė ranka… Mačiau kaip kraujas besiveržiantis iš rankos, tepė jos drabužius. Visą tai pamačiusi, palūžau, nebegalėjau daugiau to matyti, tad ėmiau bėgau kuo toliau nuo jos… Buvo be galo sunku ją tokią matyti, palaužtą,lyg mažyte medžio šaką.
Bet visgi pusiau kelyje, ne toli namų, suklupau, kūną užtvindė šalčio ir skausmo bangos. Bet supratau, jog turiu grįžti atgal, privalau būti su ja, kai visas pasaulis nuo jos nusisuka. Ir šiaip, kokia aš būčiau draugė, jeigu palikčiau ja vieną, tokioje būsenoje. Eidama link jos, negalėjau savęs susivaldyti, ėmiau garsiai verkti ir klausti savęs ” dėl ko? kodėl? kaip man jai padėti?” Šie klausimai kankino visą kelią. Pamačiusi ja, užpuoliau ja savo klausimais, bet supratau, jog pirma turiu padėti, apkabinti, pabūti šalia, o tik vėliau, bus galima klausti, dėl ko visą tai nutiko. Kiekvienas atliktas neigiamas žmogaus veiksmas, privalo turėti priežastį.
Ji nenorėjo, jog aš matyčiau ja tokia, ji prašė, manęs, jog palikčiau ja vieną. Bet aš to nepadariau, bijojau, jog pasilikusi vienumoje, ji puls į depresiją. To jai leisti tikrai negalėjau. Tad likau šalia jos, apkabinau ja smarkiai, manau jog jai to jau senai reikėjo, nors ji ir priešinosi. Nuraminusi ja, visgi išdrįsau dar kartelį paklausti, ” dėl ko visa tai?”. Iš jos lūpų teišgirdau atsakymą ” Jis…” Daugiau ir man nereikėjo, puikiai supratau, kas nutiko. Aš jam dar parodysiu, jog mano draugės, skaudinti neverta…

Jaučiu, kaip visa kaistu. Vien nuo minčių apie jį - sąvąjį gyvenimo stebuklą. Nors ir stengiuosi jį pamiršti, mintis apie jį man suteikia begalės laimės. Bet galiausiai ir ji virsta skausmu. Neturiu jėgų, jog pamirščiau jo prisilietimus, bučinius, bei tuos švelnius žodžius. Bet aš jau po truputį gęstu, nes gęsta mano mintys apie jį. Mintims reikia naujų išgyvenimu, jog jos ir vėl teiktu man džiaugsmo, galvojant apie jį. Naujų išgyvenimų? Iš kur aš tokių gausiu, kuriuose būtų ir jis?  Vargu ar kada jų vėl bus… Skaudu. Bet tai tiesa ir reikia ja sugebėti pripažinti.
    Dabar susimąsčiau ar aš užgydysiu savo žaizdas, kurias pravėrė jis? Ar man pavyks? Galbūt, bet sunkiai. Nes mintys apie jį dar valdo mane, kaitina mane… Kaip man pamiršus tave? Bet pagalvojus,ar aš iš vis to noriu? Nemanau, bet reikia. Reikia pamiršti jį ir nebeskaudinti savęs, nors aš dar laukiu ir viliuosi, jog vieną dieną mes vėl būsim laimingi kartu.
     Okol kas tenka tenkintis tik jo apsilankymuose sapnuose, kurie būna kiekvieną naktį. Nėra nakties, kai nesapnuočiau jo. Bet tie sapnai nepaprasti, jie man nori kažką pasakyti. Tik nesuprantu ką. Niekas kitas man negalėtų padėti išsiaiškinti, jei ne jis. Bet dėja, jo nebėra šalia. Nesvarbu , kad ir ką jie reikštu , man tie sapnai be galo svarbūs. Bet naktį ir mintyse aš vis dar susitinku su juo. Su savo gyvenimo - stebuklu.
     Myliu jį, nors ir stengiuosi nekęsti.

Kartais jog viskas pasikeistu tereikia tik vienos žinutės. Taip vakar nutiko ir man. Su Vaikinu kurį begalo mylėjau,bei myliu… viską baigėm. Jis vakar sakė jog jam “patinku”,o vakare jau sakė jog “myli kitą”. Nors jam septinioliką,bet jis elgiasi lyg daželinokas. Jo nuomonė keičiasi kas akimirką. Vieną myli,kitą jau sako “pamiršk mane”.Jau antrą kartą likau įskaudinta jo. Ne veltui jis žaidėjas,jausmais jis sugeba žaisti puikiai. Tai didysis jo talentas ir kaip suprantu,jis tuo didžiuojasi. Bet man jau nebesvarbu bbd aš ant jo,tegul eina pas savo ta kalę į glėbį. Pasidžiaugs su ja menėsi ar trumpiau ir ją iškeis į kitą. Galės kentėti mažyte,kaip kentėjau ir aš. Tegul kenčia,bus iš ko pasijuokti. Galbūt tai dabar skamba beširdiškai,bet kodėl aš turėčiau jos galėtis? Ar verta? Ne,nors ji lyg ir nieko man blogo nepadarė,bet atėmė iš manęs jį. Tikiuosi,jog jie bus “labai laimingi”. O jei iš tiesų,tai man px ant jų. Bet neneigsiu to,jog būtų visai smagu pamatyti,kaip jie kenčia. Man tai suteiktu bent dalelę laimės.       Taip,kaip pastebėjote,aš labai kerštinga ir nebijau to pripažinti.Nusprendžiau,jog kelias savaites ar keletą mėnėsių leisiu jam pasidžiaugti ramybe,tegul džiaugiasi kol gali… O vėliau jis atsiims už viską,ką padarė. Mažyti,neapsidžiauk per anksti,nes dar kentėsi :)* Tu manęs taip lengvai neatsikratysi… ;)
  Su meilė,tave mylinti ir negalinti pakęsti Gabi.

Buvo eilinis penktadienio vakaras. Grupelė vaikinų nusprendė surengti tūsą ir pasikviesti keletą merginų. Jie prisipirko įvairiausių stipriųjų gėrimų, bei baltųjų miltelių – kurie iš tiesų buvo narkotikai. Vaikinai vaišino panelės įvairiausiais gėrimais ,o šios tuo mėgaudavosi. Vaikinai slapta, jog merginos nepamatytų įdėdavo kelis gramus narkotikų į gėrimą ,jog šios apsvaigtu ir nieko nebeprisimintu. Vaikinas vardu – Danielius, susidomėjo šviesiaplaukė, aukšta, liekna mergina vardu Sandra. Jis vis artėjo prie jos, vaišino ją gėrimais o galiausiai kai ji nebegalėjo savęs suvaldyti. Danielius pradėjo, ją bučiuoti ,glamonėti, o galiausiai visą tai per ėjo ir iki suaugusių žaidimų. Mergina jam atsidavė, be jokių įkalbinėjimu. Jai buvo gera, nes ji nesuprato ką ji daro. O vaikinas naudojosi jos naivumu. ..Praėjus kelioms dienoms po skandalingojo vakarėlio. Merginą pradėjo pykinti ,bet ji niekaip negalėjo suprasti dėl ko visą tai. Iš pradžių ji manę, jog tiesiog nuo kažko apsinuodijo. Net gavus nepadorią sms nuo Danieliaus ,apie vakarėlyje įvykusius tarp jų santykius. Sandra staiga viską prisiminė. Ji buvo be galo sunerimus, vis mąstė ar pasidaryti neštumo tęstą ir kas bus, jei jis bus teigiamas. Šiaip taip mamai išėjus į darbą merginą surado jėgos ir nuėjusi į vaistinę nusipirko neštumo tęstą. Grįžusi namo drebančiomis rankomis ji ištraukė neštumo tęstą ir besišluostydama ašaras, bei kūkčiodama perskaitė neštumo testo instrukciją. Perskaičius ją, mergina vis tiek be galo bijojo pasidaryti neštumo tęstą. Bet galiausiai ji nusprendė, jog reikią sužinoti, ar ji laukiasi ar ne. Neštumo testo atsakymai parodė, jog ji laukiasi… Mergina nežinojo ką daryti. Gi ji dar tik tesimokė dešimtoje klasėje , o jau neužilgo turės vaikelį. Jai tai atrodė neteisinga, tuo labiau, jog ji vaiko tėčio net nepažinojo. Ji bijojo, jog Danielius nepripažins savo kūdikio, kurio laukėsi Sandra. Merginai be galo reikėjo patarimo dėl būsimo kūdikio, bet mamos klausti negalėjo, nes tuomet mama sužinotu jog jos geroji duktė ,laukiasi kūdikio. Ji vis svarstė ar gimdyti ar darytis abortą. Galiausiai ji nusprendė ,jog reikia susirasti Danieliui ir su jam papasakoti visą susidariusią situaciją ir paklausti kaip elgtis. Ji parašė jam žinutę, jog jis būtinai turi ateiti iki jos. Jis nesuprato kodėl, bet visgi atėjo. Vaikinas sužinojęs visą situaciją iš karto atsisakė vaikelio, nes jis nenorėjo būti kažkam tai įsipareigojąs. Ir patarė merginai pasidaryti abortą. Danieliui išėjus ,merginą viską apmąstė ir suprato, jog bijo darytis abortą, bet privalo taip padaryti. Nes kitu atveju visas jos gyvenimas bus sugadintas. Ji užsirašę pirmadienio rytui pas ginekologą , jog galėtų sužinoti kaip atliekamas abortas ir kiek jai tai kainuos. Pirmadienį ryte atsikėlusi ji iš karto išskubėjo pas savo ginekologą. Sužinojusi kiek kainuos abortas ji pasiryžo jį atlikti. Po savaitės kai jai atliko abortą ,ji pasijuto be galo kalta. Jai buvo skaudu ,jog ji nužudė savo noru, būsimąjį savo kūdikį kuris galėjo gimti… Ji puolė į depresiją. Kas naktį ją aplankydavo košmarai kuriuose ji matydavo savo negimusi kūdikį. Galiausiai ji nebeiškentė. Parašė atsisveikinimo laišką savo šeimai, kuriame buvo parašyta : „Ačiū,jog suteikėt man galimybė džiaugtis gyvenimu. Bet galiausiai po nelemto penktadienio vakarėlio mano gyvenimas pasikeitė. Aš palūžau ,o pasidariusi abortą mane kas naktį aplankydavo košmarai. Dėkoju, jog buvote manę mylinti šeima. Bet aš privalau pasitraukti iš gyvenimo. Myliu jus ,kad ir kur bebūčiau. „Priklijavusi šį raštelį prie šaldytuvo. Mergina išėjo į parką ,ji ėjo link didžiojo tilto su baimė. Bet ji žinojo, jog kelio atgal nebėra. Ji jau buvo belipanti ant tilto turėklų. Bet staiga ją išvydo jos buvęs vaikinas, kurį merginą vis dar mylėjo. Pablas pribėgęs prie Sandros čiupo ją už kojų ir nukėlė nuo tilto turėklų. Jis sutrukdė pasitraukė merginai iš gyvenimo. O ši rėkė „ kodėl tu man neleidai numirti? Aš nebenoriu gyventi. Aš nužudžiau savąjį kūdikį“ Jis smarkiai merginą apkabino ir leido išsiverkti savo glėbyje. Sandrą papasakojo visą situaciją, Pablu i, ir manė jog jis pradės ją teisti. Bet buvo atvirkščiai ,jis ją palaikę morališkai. O sutemus vakarę jis parvedė ją namo. Namiškiai sėdėjo virtuvei prie stalo ir pasidėją šalia Sandros nuotrauką, bei užsidegę žvakę. Tyliai raudojo. Jie pamanė ,jog jiems vaidenasi kai pamatė Sandra su Pablu stovinčią virtuvejė ir tyliai verkiančią. Merginos mamą pribėgo prie jos ir pradėjo klausinėti kas nutiko. O ši nieko jai neatsakė tik smarkiai apkabinusi sugebėjo pasakyti „ Mamą, nepaleisk manęs ,prašau. Pasakyk ,jog aš tau reikalinga. Nes kitaip aš neteksiu jėgų ir man niekas daugiau nebesukliudys pasitraukti iš pasaulio“