pražydai.suliepsnojai visais savo atspalviais ir ugnelėmis. kaip upė toj vietoj, kur jau nurimsta besileidžiantys kriokliai. šukuoji upių ir ežerų žoles, besistiebiančias link blizgaus ir išgaubto paviršiaus, o tada jausmas, lyg tai būtų pati maloniausia užduotis pasaulyje. tuo metu viskas taip stebina, tačiau, kai išbrendi iš upės - testebina tavo paties nosies galiukas.

ir truputį trūksta oro bet gera nes nosį maloniai kutena ir tokios kaip fėjų dulkės aplink. švelnu viskas ir minkšta ir šitas žodis priverčia pasijusti taip jaukiai. ir tarp pirštų skraido bitės glosto pirštus o kvapai migdo tarp medžių pasakojimų ir upių vandenų kai ošia miškai ir miegam tarp samanų kaip adomas ir ieva. šokam besiplaikstydami plaukais o laumės pelkėse stebi su jonvabaliais akyse . ir taip gerai priverčia pasijausti tas žodis.žiedadulkės.taip minkšta.

taip jaukiai iki skausmo artimo žmogaus alsavimas,

žiedlapių naivi pūga,kurios švelniai pasiilgau,

vėliau pirštų galiukais plazdensiu tavimi.

kai lyja man ant stogo, sienos kvepia tokia tyla ir ramybe,

rodos būčiau aukštai ant debesies

ar gulėčiau giliai po žeme.

ir pagaliau tirpinu mintis rudeniškuose lietaus lašuose.

kvepia me du mi.

salsvas ir pažįstamas čiobrelių  kvapas primena ilgų procesų baigtį, visus pojūčius, kuriuos patyrei vaikščiodamas basomis kojomis miesto šaligatviais ir pirmąsias keliones po tolimą kraštą - aliaską.

apėmęs jausmas mintyse pusto neonines mėlynas švieseles, obelų žiedus, bėgančius medžius ir jausmą, kai labai limpa pirštai. ar prie jų limpa. limpa įvairiausios dulkelės, likusios nuo stebuklų, buvusių sandėliuke. lieka tylus varpelių skimbčiojimas. prie pirštų jis nelimpa. prie ausų. taip. prie pirštų limpa trupiniai, nupūsti miško ūžesio, o saujom semiamas pasigėrėjimas tuo, kaip mes gyvename išlieka įvairiausiais kvapais ir skoniais. minčių buduaruose nelieka nieko kito, tik bėgantys medžiai. prie pirštų nelimpa. piršteliai prilipo. gėris mumyse sūkuriuoja verpetais. jis bangomis plaukia į mus.